„Kunigunda Lunaria 2006“ trečias vakaras: malonus atsisveikinimas

Foto: Crazyte. Daugiau foto čia>>

Taip pat skaitykite: „Kunigunda Lunaria 2006“ pirmas vakaras ir „Kunigunda Lunaria 2006“ antras vakaras

Trečiasis vakaras visada pasižymėdavo šiokia tokia ramybe – lyg galutiniai festivalio rėmai, atsisveikinimai, durys į naują ciklą. Ne išimtis buvo ir šį kartą – atpalaiduojanti PIEVŲ ir SIELOS muzika, įsiterpiant šiokiai tokiai daliai metalizuoto DREAMLAND POETRY skambesio. Simboliškai ratas atsidarė ir užsidaro toje pačioje erdvėje – „Architektų Sąjungos“ salėje…

Vakarą pradeda kauniečiai, kuriantys sapnų šalies poeziją. Nors projektas gyvuoja palyginti neseniai, juos jau porą kartų teko matyti scenoje. Dėl šios priežasties galiu lyginti buvusius ir dabartinį pasirodymus. Ir ką gi, be jokių abejonių tai – geriausias šios metalizuotą gotiką grojančios grupės koncertas. Ypatingai patiko pats pirmasis kūrinys – gan stiprus ir greitas, bet kartu šaltas ir atmosferiškas. Sveikintina tai, jog savo kriokališko vokalo pridėjo ir Beska, taip papildydamas Aleno dainavimą. Toliau – jau pažįstamos dainos ir vėlgi nepakartojamas LACRIMOSOS koveris „Schakal“. Likau smarkiai nustebintas. Akivaizdu, jog grupė tobulėja su kiekvienu pasirodymu ir bent jau man šiame festivalyje pralenkė daugelio kitų dalyvių atliktas programas. Belieka tikėtis, jog kada nors scenoje išvysime ne keturias, bet bent jau šešias personas.

Po ilgos pertraukos į sceną sugrįžę rokiškėnai PIEVOS tikrai nenusigrojo „į pievas“, o net labai pamalonino susirinkusius sekmadienio vakarą. Vėlgi, šiokie tokie lūkesčiai prieš koncertą, o pastarojo metu tampa aišku, kad šį kartą jie bus išpildyti su kaupu. Emocingas akustinis folk rokas – taip būtų galima apibūdinti šio šešetuko pasirodymą. Nieko nei pridursi, nei atimsi – atlikta nepriekaištingai ir nuoširdžiai. Rokiškėnų įrašinėjamas albumas artimiausiu metu turėtų tikrai sulaukti didelio klausytojų dėmesio.

Paskutinieji „Kunigunda Lunaria 2006“ dalyviai, kartu ir šio festivalio veteranai – uteniškiai SIELA. Gal jau ir nebe Aukštaitijos sostinės komanda, nes jos lyderis Aurelijus kuris laikas bazuojasi Vilniuje. Kaip ten bebūtų, geresnį variantą festivalio pabaigai kažin, ar būtų galima surasti. Programa paruošta specialiai šiam pasirodymui: duoklė gerbėjams – dainos iš vieno geriausių grupės albumo „Tremtyje“ ir nauji kūriniai, sukurti pagal tragiško likimo rusų poetės Marinos Cvetajevos eiles. Et, sunku man kalbėti apie SIELOS pasirodymus. Kiekvieną kartą jie vis kitokie, vis nauji, pasikeitę. Tačiau kaskart turi to senojo jaunatviško grupės žavesio. Taip buvo ir šį sykį – lengvai, verkiančiomis gitaromis, ir jau 16 metų nesikeičiantis Sirgerdo balsas. Sunku kalbėti objektyviai, nes norint gauti savąją duoklę, reikia programos su „Sielininkų“ kūriniais. Gal kada nors. O detaliau spręsti palieku jums…

Festivalis baigėsi. Jau penktasis ir pats didžiausias, įvairiausias, turbūt ir smagiausias. Išsiskirstome tam, kad kitais metais vėl čia sugrįžtume. Deivė Kunigunda žengia paskutiniuosius savo žingsnius ir pavargusią, bet laimingą sielą guldo į balto pūko patalus. Sapnai apraizgo mintis, nusinešdami į savąją karalystę. Iki kitų metų.