„Kilkim žaibu 2010“ – ar nauja festivalio vieta užrūstino senuosius dievus?

Foto: Crazyte. Daugiau foto: čia >>

Šiemet tradiciniam karingos muzikos festivaliui persikėlus į kitą vietą, geriau žinomą kaip „Bliuzo naktų“ prieglobstis, niekas nesitikėjo didelių gamtos išdaigų. Vieta ši atrodė geresnė nei „Plūguose“, dėl pašonėje esančio ežero, didesnės erdvės ir šiaip jaukumo. Patraukė kas kaip į Varnių prieigas, kad vienuoliktą kartą pasveikintų pagoniškąsias dievybes, pažiūrėtų senųjų kovų ir šiaip paklausytų geros muzikos. Ir kas galėjo pagalvoti, kad šios dievybės porą dienų ir naktų savo galybę sumanys parodyti liūtimis, uraganais ir nevasariška vėsa… Bet apie tai kiek vėliau.

Taigi susirenka birželio 11-ąją ir dalyviai, ir pirmą kartą amatininkų kaimelį įrengsiantys įvairaus plauko meistrai, ir įvairūs prekeiviai. Pirma diena dar gana karšta, taigi dalis galvų (manoji taip pat) kurį laiką kyšo iš ežero gelmių ir mėgaujasi visai šiltomis versmėmis. O Lūkstas dar ir banguoja kaip jūra, tarsi plaukiant Vandeniui su undinių palyda.

Pasistačius palapines (šiemet mūsų kompanija vėl turėjo šešiavietę „laboratoriją“), iki 18 val. veiklos netrūksta, nes susirinkę ir pažįstami latviai bei estai, o kažkur girdisi ir slovėnai, ir dar kiti tolimesnio užsienio svečiai. O netrukus kažkiek vėluodamas prasideda ir koncertas.

INQUISITOR pirmieji tą vakarą. Ir nors vaikinai stengiasi užvesti susirinkusius, prie scenos žmonių ne tik reta, bet šie ir abejingi. O garsas bliako grojikams taip pat kiša koją, taigi apskritai, deja, šis pasirodymas atrodo blankus ir be kažkokios ugnelės. Ištveriu maždaug pusę jo ir traukiuosi atokiau. Padarau išvadą, kad buvo žymiai geresnių inkvizicijos aktų, tad apie šį geriau patylėti.

Estai BESTIA užkuria jau smarkesnį veiksmą, kaip ir priklauso bestijoms. Ilgaamžiai bliakeriai visada palieka gerą įspūdį. Taigi ir čia klausausi jų su malonumu, nors, aišku, nė velnio nesuprantu estiškai. Bet vis tiek nusprendžiu susirasti jų po pertraukos išleidžiamą naują diską. Smagu. Ir dangus dar ne kiauras…

Užtat sugrįžusiems mūsiškiams OSSASTORIUM šis iškrečia piktą pokštą. Prapliumpa liūtis, ne menkesnė nei kadaise „Metal Show“ metu latvius apstulbinusi stichija, lyg užsakyta įsisiautėjusi per THUNDERTALE pasirodymą. Taigi kad ir kaip norėčiau pamatyti visą kauniečių šou, peršlapti ir vėstant orui peršalti nesinori. Tad maždaug grojimo pusiaukelėje neriu į palapinę, o ir šios skvernus plaiksto dar ir stiprėjantis vėjas. Na ir kuo mes užrūstinome tuos senuosius dievus? Ką darysi, aukos jiems teks palaukti iki rytojaus. O tai, ką suspėju pamatyti tąkart, palieka geras emocijas ir tikėjimą, kad OSSASTORIUM pasiliks aktyvūs ilgam.

Labai gerbiu Suomijos metalo sceną, taigi pažintį su juoduliais AZAGHAL pasiryžtu atlikti bet kokiomis sąlygomis. Laimei, oras kiek pasitaiso, nors iš kur tas velniškas šaltis birželio viduryje? O suomiai tuo tarpu gerai trinkteli tą destruktyvų, aršų ir piktą bliaką, dėl ko jie gerbiami tamsiajame pogrindyje. Grimuoti veidai jau greičiau tapę šablonu nei originalumo išraiška, bet skambesys visai įdomus ir patrauklus. Pagarba šiai scenai nė kiek nesumažėja. Alaus bokalas į jos atstovų sveikatą!

Veiksmas įgauna vėlavimo pagreitį, taigi darosi baugu, kad begaliniais derinimais garsėjantys NAHASH užtemps viską iki paryčių. Bet, matyt, organizatoriai randa veiksmingų tramdymo priemonių, kad net ir šie tamsybių karalaičiai derinasi kur kas trumpiau nei buvo galima tikėtis. O kai nusileidus sutemoms sutviska šaltų tonų, efektingas apšvietimas ir kauniškiai pradeda savo įprastai kokybišką, technišką, dinamišką šou, eilinį kartą žavi puiki atmosfera. Gal kiek susijaukia ugnies efektai, bet juk muzika, muzika reiškia kur kas daugiau. Taigi vėl dešimtukas. Nelabai ką belieka pridurti.

Kaip bebūtų, labiausiai tą naktį laukiu australiečių DESTROYER 666. Ką darysi, jei nerimsta trešo užgrūdinta siela. Ir vis dar gyvi prisiminimai iš beveik prieš metus nuskilusio vizito į šios komandos gimtinę. Tiesa, dabar „griovėjai“ išsibarstę po pasaulį, bet vis tik australietiška kilmė, egzotika… Gerokai atvėsus orui dar jėgų turinti liaudis velkasi šilčiausius rūbus ir vis tiek pasiryžta išklausyti tolimųjų svečių. Na ir prasideda…

Kiek užbėgus prisiminimų dėstymui už akių, pasakysiu, kad šios komandos pasirodymą žmonės vertino dviprasmiškai: patiko arba ne. Aš būsiu tarpe tų, kuriem tai buvo vienas geriausių šou. Ir ne tik tą pirmąją dieną. Mano ausims, D666 trinkteli taip smagiai, brutaliai, greitai ir užtikrintai, kad, rodos, ir šalčio nebesijunta. Simpatijų nusipelno ne tik geras draivas ir muzikantų užsidegimas (Australijoje dabar žiema, taigi galbūt ne toks baisus ir staiga mūsų krašte atvėsęs oras), bet ir patys personažai. Spėjus kažkiek pažinti australiečius (net ir aborigenus), atrodo, kad į tipišką to krašto gyventoją panašus tik vokalistas. Na bet faini jie visi, kaip ir jų „vežanti“ muzika. Taigi vėlyvas vakaras visom prasmėm užbaigiamas gerai. Ir jei ne tas gamtos gaivalas…

…O pridaro jis bėdų būtent naktį. Griūva pavėsinės ir kai kurios palapinės, lietų keičia vėjo gūsiai ir galiausiai kai kas lieka be pastogės. Nelaimėliams porą naktų tenka glaustis po mūsiškės palapinės stogu. Gerai dar, kad toji atlaikė gamtos išdaigas.

Prikrėtusi eibių, gamta truputį nurimsta, tačiau antroji diena dar vėsesnė, taigi turbūt teks patikėti sezonų skaičiavimo sistema, pagal kurią birželis nėra tikrasis vasaros mėnuo. Bet kai kas ir neblogai – darganotas oras atbaido kraujo trokštančius vabzdžius. Tuo tarpu iki senovinių kovų ir varžybų dėl „Žaibo“ krivūlės pradžios galima pasižvalgyti po amatininkų kaimelį, kuriame daromas alus, prekiaujama kalvystės, juvelyriškos, keramikos, odos/kailių ir kitais gaminiais. Be to, šį kartą įrengta beveik tikra senovinė gyvenvietė. Gražu ir įdomu.

Pažiūrėjus dalį kovų ir minėtų varžybų pradžią, kur užtikrintai pranašesni pasirodo žemaičiai, laikas maistui ir alui. Šie skrandžio broliai čia geri ir palyginti nebrangūs. Tik štai lietus protarpiais ima pilti kaip iš kibiro, taigi viską nusinešti iki palapinių, dar su skėčiais, nekas. O dar kelią tyčia pastoja ratuoti išdykę bernai, velniai…

Pasistiprinus, UGNIAVIJO folkloro klausausi stovyklavietėje, nes baisiai tingisi kur nors keliauti. Girdisi viskas gerai, taigi galima ir patingėti. Ši vyriška lietuviška kompanija, gaivinanti senąsias mūsų muzikos tradicijas, jau pirmą kartą išgirsta paliko gerą įspūdį. Dabar jis dar sustiprėja, tikrai smagios jų dainos.

Neblogas tęsinys gaunasi pasirodžius lenkams PERCIVAL. Ankstyvųjų viduramžių slavų ir skandinavų muzikinių tradicijų puoselėtojai ir grojantys autentiškais instrumentais, grupės nariai pateikia įdomias improvizacijas. Susipažinimas su tokia muzika, tegul ir ne autentiška – neįprasta, bet savotiška patirtis. Pradžioje skambesys atrodo nuobodokas ir monotoniškas, bet kuo toliau, tuo jis labiau sudomina. Taigi ši komanda tampa tam tikru asmeniniu atradimu.

THUNDERTALE pasirodymo ilgai komentuoti nesiimsiu, nes ką ir kaip groja šie vaikinai, daugelis žino, o tai jau ir nemažai apšnekėta. Kai kurių pažįstamų nuomone, šį kartą šou buvo blankokas ir nelabai nuoširdus. Su tuo iš dalies sutikčiau, nors itin blogai nebuvo. Galbūt kaltas koncertinis maratonas ir vaikinai paprasčiausiai pervargo. Taigi belieka pasakyti, kad buvo ir geresnių pasirodymų. Be abejo, geresnių ir bus.

Festivalio muzikinė programa pradeda vėluoti, o pačią dėl lietingo oro traukia pogulio. Taigi PERCIVAL SCHUTTENBACH, kuri, aiškiai galima įtarti, susijusi su PERCIVAL, pradedu klausytis palapinėje. Kaip netrukus paaiškėja, PERCIVAL toli gražu ne šios komandos klonas, nors nariai tie patys. Antrosios grupės skambesys žymiai griežtesnis, gerokai metalizuotas, nors folkas ir klasika čia turi tvirtą pagrindą. O ir gyvuoja ši grupė šešeriais metais ilgiau. Taigi apie šou vidurį keliauju pažiūrėti šios irgi savotiškos komandos, scenoje. Ausiai malonus metalo skambesys ir pati grupė atrodo patraukliai, taigi nesigailiu nutraukusi poilsį. Nusprendžiu, kad laikas praleistas šauniai. O dar galvoju, kad Lenkijos muzikiniai aruodai turbūt neišsemiami – tiek čia įvairių sunkesnės ar lengvesnės muzikos žanrų ir požanrių atstovų!

Eidama pratęsti „siestos“ (nors tada iki dabartinių karščių dar toli gražu), kažkodėl užsinorėjau kur nors aptikti žaltį. Mėgstu šiuos roplius, o ir festivalio dvasią jie atitiktų. Bet žalčių čia nėra, mėgsta jie ramybę. Taigi toliau poilsiauju tolumoje aidint kovų dėl krivūlės finalo atgarsiams.

Su POCCOLUS sieja sena asmeninė pažintis ir koncertinės kelionės. Teko pažinoti ir šios komandos projekto ZPOAN VTENZ vokalistę Vilmą (RIP). Taigi istorinis Pikuolio kariaunos sugrįžimas tampa labai maloniu siurprizu. Be jokių abejonių, einu link scenos dar iki šou pradžios. O kai pradžia startuoja, scenoje matyti grupės branduolio ir kitų muzikantų derinys. Kaip gi atrodys seniai bematyta komanda? Nors juntamas jaudulys, atrodo viskas gana gerai. Nebent spėjau pamiršti senąją POCCOLUS dvasią. Bet pagan black metalas ir mitologinė potekstė ta pati. Taigi mėgaujuosi kadaise išties stiprų įspūdį padariusios grupės muzika ir tikiu jos nevienadieniu sugrįžimu. O pabaigoje, kaip žadėta, keletas ZPOAN VTENZ kūrinių Vilmos atminimui. Juos atlieka ir masyvi skardžiabalsė vokalistė, užimanti kokį trečdalį scenos. Irgi šauniai. Senoji pagarba abejoms komandoms sugrįžta…

Ką naujo galima pasakyti apie ilgametę mūsų pagoniškos karingos muzikos grojikų komandą? Čia turiu galvoje OBTEST. Turbūt nelabai ką. Gal tik prisiminti, kad prieš porą metų „išaugęs“ „Gyvybės medis“ yra brandžių, techniškų ir gerai susiklausančių kūrinių rinkinys. Tačiau šiame feste skambėjo tik keli iš jų. Užtat auka seniems dievams buvo itin dosni: šiuo pavadinimu, iš naujo perleidžiamas diskas, sugrotas visas. Ir apskritai, savo penktojo dalyvavimo „Kilkim žaibu“ proga vyručiai pasistengė ne tik sukurti puikią jų šou metu tvyrančią nuotaiką, bet ir repertuarą pasirinkti labai gerai. Ką gi, aštuoniolikamečiai, linkime dar daug turiningų ir stiprių metų!

Artėja, kaip įtariu, vienas iš kultinių festivalio momentų. Prisiminus kadaise dar Joniškio rajone matytą ukrainiečių NOCTURNAL MORTUM (NM) ritualą, ir jau nuslinkus nusivylimo šešėliui, kai prieš porą metų šie kontraversiški personažai neatvyko negavę vizų, laukiu nesulaukiu jų vėl. Jau vėlyvas metas ir vėsa gelia kone kaip rudenį, tačiau tuoj suliepsnos pagoniško folkinio juodmetalio laužas… Štai jie, kaip kokie senovinių dievų sūnūs. Įdėmiai klausau ir, rodos, visu kūnu ir dvasia jaučiu nepaprastai ilgų, sudėtingų, netikėčiausiais raštais iš labai įvairių motyvų supintų kompozicijų įtaigą. Nenuostabu, kad kai kas nesupranta tikrojo šios grupės skambesio žavesio – tai muzika ne tik galvos kratymui ir sieros kamštelių išpurtymui iš ausų. Epiniai, daugialypiai ir skambesio požiūriu itin spalvingi kūriniai reikalauja gilaus įsiklausymo, gal dėl to NM nedažnai koncertuoja. Taigi belieka dvigubai džiaugtis nepagailėjus jėgų daugiau nei valandą praleisti laiką su savotiškais metalo novatoriais. Jaučiu, kad tai, ko gero, viso festivalio kulminacija. Vėliau pasirodo, kad bent jau man, tai tikrai taip.

Veiksmui vėluojant vis labiau, seniai laukti ir pagaliau ir gimtojoje žemėje sulaukti keltiškieji airiai PRIMORDIAL pradeda gerokai po vidurnakčio. Kelis kartus mačiau šią grupuotę svetur ir nusivilti neteko. Jų energija, šėlsmas scenoje, iškirtinės ir įtaigios dainos – tikra tiesa, kaip dažnai apibūdinama. Galima būtų tuo visiems įsitikinti. Bet kas gi čia dabar? Į sceną sueina daugmaž normaliai atrodantys muzikantai ir išrioglina kaip zombis svirduliuojantis Alanas Averillas. Akivaizdžiai padauginta, nors ir taip jo išvaizda išskirtinė. O toliau – dar gražiau. Kone pusę laiko žiūrovai girdi ne tuos ypatingus kūrinius, o daugiaaukščius keiksmus. „Kur jūsų rankos ir ausys ***? Ką ***, negirdit, ką sakau ***? Pasveikinkit mane ***, aš jūsų negirdžiu ***! *** *** ***

Toliau ne itin įtikinamai nuskamba pareiškimas, kad vos prieš savaitę išspyrę iš grupės būgnininką, sugebėjo ne tik rasti naują, bet šis ir kūrinius spėjo išmokti. Atseit, nedaug trūko, kad būtų neatvažiavę. Štai kokie didvyriai. Tik dainas ir toliau lydint keiksmų lavinoms, žiūrovai jau kraipo galvas. O man norisi pasakyti „dievaičiui“: žinai, eik tu, na, į tą Kenijos miestą (pažiūrėkite žemėlapį)… Konkrečiai gadini visą šou. O žmonės juk ne vienerius metus laukė.

Situacijai beveik nesikeičiant, pati vos sulaukiu PRIMORDIAL cirko pabaigos. Vienas kartas, pasirodo, nemeluoja. Nusivylimas, dar per švelniai pasakyta. Atsigavimui išgeriam su senais kolegomis alaus. Man belieka prisiminti geruosius šou, kad ir prieš keletą metų „Hard Rock Laager“. O šis geriau tegul užsimirš. Nors ir bylotų laiko ratas, kad niekas neužmirštama…

Lietinga, šalta ir vėjuota naktis – tarsi pati stichija nebūtų patenkinta savo kūrybos gaires su gamtos ciklu siejančių airių fintais. Mūsų palapinė ir ją atlaiko. O sekmadienio rytą, po kavos/sriubos terapijos, tebelydimi lietaus, dalyviai tradiciškai skirstosi į visas Lietuvos puses. Iki kito karto. Dvyliktojo…