Įspūdžiai iš PAIN OF SALVATION koncerto Varšuvoje vasario 20 d.

Foto: autoriaus. Daugiau foto čia

Prisistatymas. 20 sekundžių euforiją žadančios muzikos… Stop! Danielis pamiršo žodžius. Patikėjom? Visi skaniai kvatoja. Iš PAIN OF SALVATION nieko negali tikėtis. ;) Kartojam.

Prisistatymas. 20 sekundžių euforiją žadančios muzikos… SICK!

Taip PAIN OF SALVATION per 20 sekundžių Varšuvoje ištirpdė atstumą tarp grupės ir publikos. Važiuojam! Liejasi „Scarsick“ natos. Kažkas su šiuo koncertu yra ne taip. Nuo scenos pasipila meilė Amerikai. Kažkas su šiuo koncertu yra ne taip. Galva apsvaigusi nuo muzikos ir nuovargio. Bet ne, ne tai. „Progresjoj“ tvyro nenusakoma atmosfera. Tai! Taip, bet ne tik…

Garsas! Tai pats geriausias garsas, kokį esu girdėjęs. Gitaros skamba kaip sapne, o bosas… Garsas aiškus aiškus, lyg rasos lašelis ankstų rytmetį. Nepalioviau stebėtis ir žavėtis, ne tik iki koncerto pabaigos, bet ir iki dabar. Visi groja taip lengvai, lyg būtų gimę su instrumentais ir grotų ne PAIN OF SALVATION sudėtingybes, o kažką paprasto paprasto. Apie Danielio balsą, turbūt, kalbėti neverta. Rodos, žinau daugelį dainų vos ne mintinai, bet kai Hallgrenas „ima“ vidurį, o Danielis „ant viršaus desertui“ užmeta išimtinai aukštas arba žemas natas… vaizdas, kaip viskas lengvai ir visiškai be pastangų atliekama, paprasčiausiai pribloškia.

Sugroję „Scarsick“ ir „America“ iš gan prieštaringai vertinamo „Scarsick“ albumo, pagriebė porą dainų iš „One Hour by The Concrete Lake“. Vėlgi dainos girdėtos daugelį kartų, bet skamba… skamba visiškai kitaip nei albume. Gyviau, skaidriau, veria kiaurai sielą ir sukelia keistą pojūtį, kurį žodžiais galėčiau išreikšt nebent… „?“ (klaustuku).

Iš euforiškos hipnozės ir klaustuko pojūčio pažadino „Exclamation mark“ („!“, „Foreword“). Oj, kaip sunkiai užtvojo. Susivokiau, kur esąs. Galva prabudus iš žiemos miego susiprato pasikratyti. Atradau dainą iš naujo. Apskritai, turiu pastebėti, kad koncerte visi kūriniai skambėjo kur kas sunkiau nei albumuose. Tai toli gražu nemažino „?“. Tačiau tikrai negaliu sakyti, kad neglostė dūšios.

Taigi… PAIN OF SALVATION padedami visų susirinkusių žmonių sugrojo „Happy Birthday“ savo garso inžinieriui Mattui, dainą iš karto pakeitė lenkiška versija…

Paskendęs mintyse, praradęs laiko pojūtį, net nepamenu, ar po „Ashes“, ar po „Undertow“ buvo pateiktas dar vienas vakaro siurprizas. Danielis liko be gitaros, pasiėmė į rankas mikrofoną. Klavišininko Frederiko ir Danielio duetas pateikė tik klavišiniais sugrotą užliūliuojančią „This Heart of Mine“ („I Pledge“)… Tai buvo ramiausioji vakaro dalis, po kurios publika buvo paraginta žvilgterti „štai ten“. Viduryje salės sukosi ne kas kitas, o nedidelis „disco ball“. Sugrįžtam į aštuntą dešimtmetį – „Disco Queen“. Progresyvų metalą pakeitė tai, ką pavadinčiau progresyviu PAIN OF SALVATION disco motyvų keistu kūriniu. Atsukit dainą iki 6:30 min. Padainavom, kodėl gi nepakvaksėjus :)?

Greitai atkeliavo ir metas paskutinei vakaro dainai… Nuovargis ir visiškas „apsipatenkinimas“ daro savo – nepamenu kokia tai buvo daina. Nebėda, pašaukėm, paplojom ir išsikvietėm grupę į sceną dar kartą. „Gerai, turėkit dar vieną“. Ar mums užteks? Ne! „O kiek norit? Trijų?“ Kažkas riktelėjo, kad grotų viską. :) Chamas, pagalvojau. Nežinau, ką ten sugrojo, ką žmonės įvardijo kaip „Hallelujah iš Šreko“, nežinau kaip skamba originalas, bet sugrojo tokią gerą versiją, kad nenustebčiau, jei ji būtų geresnė nei originalas ;).

Pamiršau viską ir nuslinkau prie pat scenos pasigerėti paskutinėmis akimirkomis. Kaip gi PAIN OF SALVATION be „Cribcaged“, kur girdisi Danielio vasarą gimusio sūnaus krykštavimas? Taigi… Deja, po jos atėjo paskutinė daina, kuri, vėlgi nepamenu kuri… Ar ne gėda? Ne – tai buvo nesvarbu. Labai šiltu ir humoro kupinu Danielio ir Johano bendravimu apvyniotai vakaro muzikinei dovanai atsispirti tiesiog neįmanoma. Tiesiog stovėjau ir nemąstydamas klausiausi paskutiniosios vakaro dainos.

Galvoju, kaip užbaigti šį reportažą? Muzikiniais terminais kalbant, sakyčiau, pasirodymas buvo progresyvus, ganėtinai avangardiškas. Žmogiškais – „?“, geriausias gyvenime klaustukas. Ir dabar tebeturiu tą (teigiamą) pojūtį „kas ten, po velnių, nutiko?“

Grotos dainos, kurias atsiminiau, statistikos mėgėjams:

„Scarsick“
„America“
„New Year’s Eve“
„Inside“
„!“ („Foreword“)
„Ashes“
„This Heart of Mine“ („I Pledge“)
„Diffidentia“ („Breaching the Core“)
„Disco Queen“
„Undertow“
„Used“
„Cribcaged“
„Flame to the Moth“
„Hallelujah“ (??? koveris)
„Happy Birthday“
„Beyond the Pale“ (?)