Grupė iš pramoninio Eseno, gimusi 1982 m. ir tada besivadinusi
TYRANT, o vėliau TORMENTOR, dar kūdikystėje sumaišė METALLICA
thrasho naujoves, VENOM bliako užuomazgų vaizdinius, MOTÖRHEAD
šelmišką greitumą, heavy metalo nihilizmą, o taip pat idėjų
sėmėsi iš SLAYER, BATHORY. Kaip bebūtų, vokiečiai ilgainiui
surado savitą skambesį, pradedant vokalo tembru, baigiant
instrumentinėmis vingrybėmis. Na o su tautiečiais DESTRUCTION
ir SODOM sudarė vadinamąjį vokišką trešerišką trejetą, kuris
oi kaip plačiai nuskambėjo! Kartais net užsimenama, kad ši
trijulė, bent jau Europoje, lėmė thrash metalo estafetės perdavimą
death metalui. Turbūt dėl pykčio ir ekstremalios agresijos.
Nors grupės nenumirė, greičiau jau pačios žudo savo skambesiu.
O šios istorijos herojai – ypač.
KREATOR gimimas buvo lengvas ir be komplikacijų. Tais kitais
vardais naujagimį pavadino pats Mille, bosistas Robas Fioretti
ir būgnioras Jürgenas Reilis (aka Ventor). Pirmieji kūdikio
demonstraciniai vystyklai su užrašais „Blitzkrieg“ (1983)
ir „End of the World“ (1984) pateko nemažam skaičiui metalo
gerbėjų, kurie jais labai apsidžiaugė. Netrukus gandai apie
perspektyvų vaiką pasiekė ir vietinės „Noise Rec.“ valdytojų
ausis, kurie tuoj pat pasiūlė kontraktą ir, nelyginant kadaise
tėvas mažutį Mocartą prie instrumento, pasodino vaikinus tiesiai
į studiją pirmojo albumo įrašymui. Vos per dešimt dienų paruoštas
„Endless Pain“ (1985) nuskambėjo nuožmiu, niokojančiu, ekstremaliu
trešo ritmu, bet tuo ir sukėlė metalo gerbėjų susižavėjimą.
Antrasis gitaristas Wulfas prigriebtas turui, kuris netrukus
ir prasidėjo, ir fanai graibstyte graibstė koncertų bilietus.
Po metų sunkiąją rinką išvydo ir „Pleasure to Kill“, kuris
laikomas pirmu „klasikiniu“ KREATOR disku. Jame daugiau skambesio
įvairovės, geresnė grojimo technika, tačiau niekur nedingo
pirmapradis nuožmumas ir dar speed metalui būdingas tempas.
„Flag of Hate“ EP užbaigė 1986-uosius. „Jaučiantys malonumą
žudymui“ tapo ekstremalų įvaizdžio nešėjai. Gana ilgam. Jau
kitais metais pasirodė ir „Terrible Certainty“, po kurio grupė
vėl leidosi į turą ir važinėjosi taip ilgai, kad net pelnė
„kelio karių“ titulą. Tiesa, turui KREATOR vėl tapo kvartetu
– prisijungė antrasis gitaristas Jörge Trebziatowski. O netrukus
po to išleistas EP „Out of the Dark, Into the Light“ tapo
vienu labiausiai visais laikais pageidaujamų „mažylių“.
Kaip nebūtų keista, lenkų „Metalmania“ festivalyje, kur nemažai
grupių nuo 1986 m. grojo po keletą kartų, KREATOR pasirodė
tik dusyk. Ir seniai. Pirmasis buvo 1988-aisiais, feste Nr.
3. Na o antrasis, 1990-aisiais, mena laikus, kai asmeniškai
jau kelis metus besidomėdama šia grupe, užmačiau juos afišoje
ir apskritai sužinojau apie šį renginį. Bet tada buvo šaukštai
po pietų, nors vos po poros mėnesių įvyko pirmoji išvyka į
ta patį „Spodeką“, kur tuokart reikėjo tenkintis pamatant
antruosius iš trijulės – Sodomus.
O tuo metu darėsi vis aiškiau, kad KREATOR stovykloje bręsta
perversmas. Grupė visais požiūriais pranoko savo statusą ir
laukė kažkokio persilaužimo. Šis stuktelėjo, kai grupės kompanija
pasirašė sutartį su „Epic Rec.“ dėl albumų platinimo JAV.
Mille čia užmatė puikų šansą šuoliui grupės karjeroje. Kodėl
gi netapus agresoriais? Taigi skrydis Amerikon, Los Andželas,
„Music Grinder Studios“, garsusis prodiuseris Randy Burnsas...
„Extreme Aggression“ (1989). O tada sėkmės ženklai, kaip galima
buvo numatyti, ėmė piltis kaip iš gausybės rago. Tai ir geriausias
disko pardavimas iki tol, ir nemažai hitais tapusių kūrinių,
ir „ekstremalios agresijos“ video, daug kartų suktas ir mums
pažįstamo „Headbanger's Ball“ eteryje, ir turas po Šiaurės
Ameriką, sutraukęs gerbėjų minias, ir tuo metu grupės gretose
pasirodęs talentingas gitaristas Frankas "Blackfire"
Gosdzikas (grupėje visada veikė internacionalas).
Prasidėjo 90-ųjų laikmetis ir netikėtai atėjo KREATOR nuosmukio
laikai. „Tiesa, „Coma of Souls“ dar buvo gana stiprus diskas,
nors jau buvo juntamas savotiškas kartojimasis ir stagnacija,
kas vėliau komandą įklampino vos ne į dešimtmetį trukusį „liūną“.
O dar nereikia užmiršti, kad tuomet ėmė įsigalėti death metalas,
taigi ir visam Kreatorių ir bendrininkų visame pasaulyje propaguotam
stiliui atėjo sunkmetis. Nelyginant Hamletui, iškilo dilema:
būti ar žūti...
KREATOR nežuvo, tačiau tą dešimtmetį ir nebuvo. Nebuvo būtent
grynakrauje trešo komanda. Sulig „Renewal“ (1992) prasidėjo
eksperimentatorių dekada. Šiame diske, kuris galbūt turėjo
panašėti į deferišką (pasitelktas net garsusis Tomas Morrisas
iš „Morrisound Studios“), nemažai nukrypta į industrinį skambesį.
Senieji gerbėjai pradėjo nusivilti. Novatoriškumo šalininkai
tikriausiai liko patenkinti. Turas po Pietų Ameriką turėjo
džiuginti, tačiau jo metu grupė taip išseko fiziškai, kad
Mille skambino pavojaus varpais ir paskelbė trijų metų pertrauką.
Poilsiui nuo visko.
„Cause for Conflict“ (1995) turėjo reikšti sėkmingą sugrįžimą
po relaksacijos, tačiau parodė tik grupės sąmyšį, įkvėpimo
stoką, nežinojimą ko iš tiesų griebtis. Karaliauja death ir
dar black metalas, išeina Fioretti ir Ventor (pakeitimas –
Christian Giesler ir Joe Cangelosi), pakeičiama įrašų kompanija.
Atrodo, thrash metalui atgimti visai neparanku, taigi albume
vėl girdime velniai žino ką. Tokioje sunkioje situacijoje
senoji kompanija tarsi meta gelbėjimosi ratą ir išleidžia
rinkinį „Scenarios of Violence“, nors tai reiškia tik nelabai
veiksmingą injekciją į šlyjančią grupės padėtį metalo scenoje.
Tuomet išeities ieško pats Petrozza ir pasikviečia buvusį
CORONER gitaristą, tikrą savo meno žinovą Tommy Vetterli.
Eksperimentai tęsiasi, nuo šaknų tolstama...
„Outcast“ (1997) ir „Endorama“ (1999) pasirodymą galima pagirti
bent už pastangas, tačiau iš esmės tai tam tikra duobė KREATOR
kūryboje. Jeigu nepasakysime, kad tiesiog klystkelis. Gotika,
avangardas, ambiento elementai, net pakeistas Mille vokalas.
Pripratusiems prie senojo skambesio, kuris buvo grupės išskirtinis
bruožas, turėjo būti skaudu, apmaudu, pikta. Kaip žiūrint
į skęstantį nuosavą laivą. Pastariesiems nuotaiką kažkiek
praskaidrinti turėjo retrospektyvos – „Voices of Transgression
(1999) ir „Past Life Trauma“ (2000).
Sugrįžta Ventor, Vetterlį pakeičia suomių kilmės gitaristas
Sami Yli-Sirnio ir komandoras Mille nusprendžia: gana tų odisėjų,
laikas grįžti prie ištakų. O būtent prie thrash metalo, kuris
XXI a. pradėjo renesansu. Laikas revoliucijai. Taigi tokioje
šviesoje sužiba „Violent Revolution“ (2001), išleidžiamas
jau „Steamhammer / SPV“, kuris išties pasuka rodyklę link
KREATOR šlovės laikų. O kad jau grįžta prie stipraus, dinamiško,
techniško ir įdomaus skambesio, reikia ir turo. Šįkart jis
išties grandiozinis. Pagaliau nusišypso sėkmė ir asmeniškai
– sulig debiutine išvyka į Wackeno festivalį baigiasi ilgametė
laukimo epopėja – KREATOR pamatomi scenoje! Revoliucionieriai
su kaupu atsiėmė už nesėkmių periodą – jų komanda vėl imta
tituluoti stipria, perspektyvia, įtakinga metalo scenos atstove.
Šįkart jau ir senbuve. Tą reikėjo atžymėti, o atžyma – CD/DVD
rinkinys „Live Kreation/Revisioned Glory“, pasirodęs porą
metų vėliau.
Šioje vietoje tikriausiai laimingai baigtųsi kokia nors TV
romantinė drama, tačiau ne KREATOR istorija. Po keturių metų
grupė pasirodo su „Enemy of God“, kuris gal net „perspjovė“
ankstesnį leidinį dinamika, įvairove, gitarų technika, nors
vis tik pratęsė gerus sugrįžimo požymius. Sugrįžta jie ir
į WOA, kur dar kartą grupę pamatyti progos nepraleidžia ir
šių eilučių autorė. Na, o 2008 m., dar tik besiruošiant naujo
albumo įrašams, tame pačiame festivalyje suruošiamas toks
puikus šou, pradedant kone įspūdingiausiu kada nors matytu
apšvietimu, baigiant energijos pliūpsniu. Tiesa, čia visu
pajėgumu pasireiškė ir politiniai/antirasistiniai/religiniai
motyvai, kuriais taip mėgsta manipuliuoti ponas Petrozza (tiek
tekstuose, tiek kalbėdamas scenoje).
Laikas nesulaikomas, taigi jau ir sausis, kuomet oficialiai
pasirodo „Hordes of Chaos“, net trejomis skirtingomis versijomis.
Su šiuo albumu, kuris jau pažįstamas ir tikrai nuteikiantis
maloniai, atkeliauja sunkusis jomarkas ir į mūsų kiemą. Nusičiupę
tris visai skirtingų stilių komandas ir prisidengę „Chaos
Over Europe“ turo vėliava, Kreatoriai atidunda ir į Vilnių.
