De profundis. » 2008.12.02 00:50
Kam akių negraužia ir galvos smegenų nespaudžia laikas, nuobodulys ir domėjimasis prancūziškais skaitalais istorinių įvykių fone, tai siūlau Anatolio Franso romaną "Dievai trokšta".
"1912 metais A. Fransas išleido romaną "Dievai trokšta", kuriame pavaizdavo jakobinų diktatūros laikus. Sukaupęs daug medžiagos apie Prancūzijos didžiąją revoliuciją, rašytojas sugebėjo tiksliai perteikti to meto atmosferą, nors šiuo konkrečiu atveju jį domino ne tiek istoriniai įvykiai, kiek asmeninė žmogaus drama. Brandindamas savo sumanymą, autorius prisipažino, jog jis iš pagrindinio romano veikėjo norėtų "nutapyti didįjį ispanų inkvizitorių - piktčiausią iš visų ir negailestingą", bet "privačiame gyvenime aš padarysiu iš jo geriausią, švelniausią vyrą ir sūnų".
A. Fransas buvo įsitikinęs, kad revoliucija patyrė pralaimėjimą dėl to, kad bandė pakeisti žmogų. Jo nuomone, žmogus yra linkęs į konservatyvumą, ir jo greitai pakeisti neįmanoma. Rašytojas čia aiškiai diskutuoja su optimistine Ž. Ž. Ruso filosofija.
Vaizduodamas jakobinų diktatūrą, A. Fransas nuosekliai atskleidžia visus jos etapus. Iš pradžių žmones pagauna entuziazmas, kai kada peraugintas į fanatizmą, nes daugelis nesugeba įvertinti situacijos, ir jiems atrodo, kad tikslas visada pateisina priemones. Bet padėtis palaipsniui blogėja, ir tada prasideda įtarinėjimų metas. Priešų paieškos įgauna kone komišką efektą, kai niekuo nekaltos lėlės palaikomos revoliucijos veikėjų karikatūromis. Galiausiai jakobinų diktatūra pasiekia savo kulminacinį tašką - prasideda teroras. Jei iš pradžių revoliucinio tribunolo teisėjai bando išsiaiškinti, ar įtariamasis tikrai kaltas, tai vėliau teismas virsta akla mašina, kuri be jokios atrankos siunčia kaltinamuosius į giljotiną. Neatsitiktinai prancūzų publicistas ir politikos veikėjas K. Demulenas, vertindamas to meto įvykius, pareiškė, kad "dievai trokšta". Šiais jo žodžiais A. Fransas ir įvardijo savo romaną."