ir dar:
Sovietų diktatoriaus Josifo Stalino vykdytos masinės žudynės ir represijos buvo “racionalus sprendimas”, padėjęs tolesnei šalies plėtrai. Molotovo-Ribbentropo paktas tebuvo atsakas į Miuncheno susitarimus, o SSRS karas prieš Lenkiją 1939 metais - Ukrainos ir Baltarusijos teritorijų “išvadavimas”. Tokias „tiesas“ į moksleivių galvas nuo šiol turės kalti Rusijos mokytojai.
Naujoje mokyklinio vadovėlio „Rusijos istorija 1900-1945 metais“ koncepcijoje teigiama, kad „Stalinas veikė konkrečiomis istorinėmis sąlygomis, veikė (kaip vadovas) visiškai racionaliai - kaip sistemos saugotojas, kaip šalies pertvarkymo į iš vieno centro valdomą industrializuotą visuomenę šalininkas, kaip lyderis šalies, kuriai artimiausioje ateityje grėsė milžiniškas karas“. Ši samprata turės tapti visų ano laikotarpio istorijos pamokų pagrindu.
Koncepcijos autoriai perspėja, jog aiškinimas moksleiviams turi susikoncentruoti ties valdžios veikimo motyvais ir logika.
Jų teigimu, „didžiojo teroro“ arba „didžiojo valymo“ procesas baigėsi iš karto, kai tik J.Stalinas suprato, kad pavyko sukurti monolitinį voisuomenės modelį. Tai esą įvyko 1938 metais. Po to, pasirodo, prasidėjo kitas projektas, kurį kontroliavo kitas ne mažiau „efektyvus vadovas“ Lavrentijus Berija. „Teroru siekta pramonės plėtros: pagal NKVD instrukcijas buvo užtikrinami planingi areštai inžinierių ir specialistų, kurie buvo reikalingi spręsti išorės ir vidaus problemoms Tolimuosiuose Rytuose, Sibire. Teroras virto “pragmatišku problemų sprendimų instrumentu“, - ištrauką iš koncepcijos cituoja laikraštis „Vremia novostej“.
Kadangi istorikams žinomas teroro ir represijų aukų skaičius niekaip netelpa į „racionalaus valdymo“ logikos rėmus, koncepcijos autoriai mokytojams primygtinai siūlo skaičiuoti komunistų aukas iš naujo: „Manoma, kad būtų teisinga, jei čia būtų sudaryta formulė, į kurią būtų įtraukti tik tie, kurie buvo nuteisti mirties bausme ir sušaudyti“.
Tokiu būdu, pavyzdžiui, žmonės, mirę lageriuose ar deportacijų metu, nebebūtų laikomi represijų aukomis.
Koncepcijoje atkreipiamas dėmesys ir į kitas to meto sovietų istorijos problemas. Pasak jos autorių, 1914-1917 metais įvyko Didžioji Rusijos “revoliucija”, analogiška Didžiajai Prancūzijos revoliucijai. SSRS kaimuose organizuoto bado nebuvo, jis susijęs tik su su „oro sąlygomis, o taip pat nepasibaigusiu kolektyvizacijos procesu“. XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje buvęs sukurtas ne socializmas ar kapitalizmas, o industrializuota visuomenė.
Moksleiviams taip pat turėtų būti aiškinama, kad Molotovo-Ribbentropo paktas tebuvo atsakas į Miuncheno susitarimus, sovietų agresija prieš Lenkiją 1939 metais - Ukrainos ir Baltarusijos teritorijų “išvadavimas”, o Baltijos šalių ir Besarabijos okupacija bei ją lydėjusi aneksija 1940 metais “suprantama”, nes anksčiau šios teritorijos priklausė Rusijos imperijai. Karas su Suomija taip pat buvo laimėtas, o Sovietų Sąjunga po jo „gavo tai, dėl ko kovojo“.
Koncepcijoje vis dėlto puse lūpų pripažįstama, kad SSRS galbūt ir rengė prevencinį smūgį Vokietijai, tačiau „tuo pačiu J.Stalinas manė, kad reikia sulaukti, kol priešininko kariuomenė susitelks agresijai, nes tuomet tai atrodytų kaip gynybinė priemonė, o 1941 metų vasarą J.Stalinas dar nematęs galimybės tokiems veiksmams“.
Autoriai nurodo, jog apie ištisų SSRS teritorijoje buvusių tautų deportacijas Antrojo pasaulinio karo metais reikia kalbėti „ypač santūriai ir atsargiai“.
Dar vienas istorinis akibrokštas - Katynės žudynių vertinimas. Nors koncepcijos autoriai pripažįsta, kad masinės Lenkijos karininkų žudynes įvykdė NKVD (tai oficialioji Rusijos valdžia iki šiol neigia), priduriama, jog tai nebuvo paprastas politinis sprendimas, bet... “atsakas” už daugybę Raudonosios armijos karių žūtis lenkų nelaisvėje po 1920 metų karo, kurio iniciatore, kaip jūs manote, be abejo buvusi ne agresorė Sovietų Sąjunga, o Lenkija“.
www.lrytas.lt
Raudonasis maras vėl kelia galvas, vėl reikia kraujo.