chlamydia_trachomatis » 2008.08.18 00:17
Icchoko Mero, Lietuvoj gimusio žydo, tai buvo viena iš pirežasčių perskaityti knygą, apsakymų rinkinys "Stotelė vidukelėj". Čia galima paminėti antrą priežastį - gražų viršelį (būna ir taip) - ir trečiąją. Pasirodo po J. Kunčiono "Tūlos" nebuvau skaitęs jokios lietuviškai rašančio autoriaus knygos, oho, neminint J. Ivanauskaitės, kurią numečiau po puslapio todėl, kad pasirodė buka lietuviška rašliava, bet ne apie lietuviškumą literatūroje mes dabar, o apie senstančio vyro apsakymus, beje, čia tas lietuviškumas, ką tai reikštų, irgi jaučiamas, nes tik senstantis lietuvis gali rašyti iš esmės šlykščią istoriją apie padugnių prievartaujamą seną davatkėlę, bet ne, čia ji kažkaip tampa liūdna ir šviesi kaip ir kitos istorijos apie pamainos meistrą Jakutį per naktinę pamainą pamylėjusį darbininkę Reginą, šeimos galvą išvažiavusį į pajūrį ir papludimyje pasimylėjusį su pirmą ir paskutinį kartą matoma mergina, dar apie partneriais besikeičiančias poras ir dar kažkokios fantazijos, nors Merui rūpi ne tik seksas, dar jam rūpi žydiškumas ir potrauminė patirtis, juk autorius yra sentstelėjęs vyriškis, karo stipriai paveikta vaikyste, ir čia skaityti darosi kur kas įdomiau, nepasaint tos melancholijos, nes aš neįsivaizdavau, kas gali rūpėti tokiam žydui, tačiau čia jau ir nesiplėsiu, tik pridėsiu, kad improvizacijos "Ir atleisk mums mūsų kaltes" visai nesupratau, nes nesu skaitęs P. Cvirkos "Meisterio ir sūnų", ką reikės padaryti artimiausiu metu, na, ir vis dėlto dar to pačio seno Mero romaną reikės pagriebti.
šiknos prakaitas ir apmokamos atostogos