Šūdų kalnas » 2008.09.21 13:51
Vienišas kosmonautas
Vienišas vienišas kosmonautas
Svajoja pakilti, o negali,
Širdy tuščia ir tamsu,
Mat nori keliauti ne vienas
Mąsto sedėdams ant supūvusio suolo,
Nebeturi nei noro gyventi, nei džiaugtis, nei skristi,
Bet pakelia galvą aukštai, į dangų rudeninį,
O iš ten ir nauja viltis jam tiesiai ant suraukto veido
Pagalvojo akimirką kitą, suprato jis vieną dalyką -
Esąs ne vienintelis paklydęs vienišius šioj keistoj planetoj,
Ir nušvito jo siela po šio nutikimo,
Užsidegė noru keliauti vėl
Jau sekančią dieną susiruošęs aukštyn,
Įsidėjęs tą viltį sau kišenėn,
Pažvelgęs paskutinį syk į suolą ir į dangų, tarė jis:
Lik sveika, meile
-------------------------------------
Nebūties kelionė
Buvo žmogus, nebėr,
Numirė, pasikorė, išėjo,
Nesvarbu, jau nebėr gi
Sielą kažkas jo pavogė,
Bet ne Dievas, antstoliai galbūt,
Ir išleido ją į kelionę nebūties miškan
Ne grybų rinkti, ne uogų,
Klaidžioti nebūties laike,
Kankintis kankintis kankintis
Ir štai, rėkia siela vis rėkia ir rėkia
Prašo pagalbos, deja,
Niekas negirdi ir negirdės, vien medžiai
Amžinai
Paskutinį kartą redagavo Šūdų kalnas 2008.09.21 17:27. Iš viso redaguota 1 kartą.