Giefa » 2008.08.15 14:08
Kunigaikščiui,
Sveikas, liūdesi, tariu sau tyliai
Naivumą savą kaltindama per naktis.
Galvosiu apie tave pasyviai
Ir mėginsiu išbraukti iš minčių žydras tavo akis.
Paniekinęs, kas buvo šventa,
Įrodei, kad bailys esi.
Užkūrei didelį, besaikį laužą,
Pripildytą, kupina nepykantos, ugnim.
Įžengęs į pasaulį mano,
Išdeginai pėdsakus ledo širdyje.
O kaip dabar man patikėti,
Kad tavęs niekada nebebus šalia?!
Atitirpus ledinei širdžiai,
Galvojau, kad kraujas vėl cirkuliuos joje.
Bet, deja, stipriai suklydau,
Šįkart ji tapo akmenine.