Karka » 2013.08.30 07:37
Pirma rašliava parašyta blaivia galva :)
Padėklas
Bet kurių šalyje esančių sandelių darbuotojai žinodavo kuriuos medinius padėklus sukalė Martynas. Padėklai išlaykidavo standartines formas bei lentučių proporcijas milimetrų tikslumu, o dešinijį kampą puošdavo išdeginta „M“ raidė. Martynas mėgo savo darbą ir per 25-erius darbo metus netgi užsitarnavo nuosavą kambarį lentpūvėję, kur užsibarikadavęs lentomis ir kaladėlėmis, paskendęs mintyse netrukdomai pokšėdavo plaktuku gamindamas žmonijai žinią apie savo egzistavimą. Kaskart pažvelgęs į ką tik baigtą padėklą, Martynas pagalvodavo: „Kurgi iškeliausi tu? Ar į sandelį, kuriame sulinkus teks laikyti toną pesticidų? Ar į prekybos centro rūsį, kur ant sprando gulės nevykę „Tauro“ televizoriai? O gal koks nepasiturintis studentas panaudos tave kaip lovą išnuomotame bute? Tebūnie visi sužino jog aš, Martynas, jiems kruopščiai sukūriau tave“. Ir pasilenkęs, pro didžiulius akinius, kurie nenukrisdavo dėl pririštos gumelės nuo apatinių, primerkęs akis lituokliu išdegindavo savo ženklą.
Baigęs darbą Martynas namo neskubėdavo. Išsikratęs iš plaukų pjuvenas, persimetęs per petį kuprinėlę, žingsniuodavo turingųjų kvartalu. Visada stabtelėdavo prie Steponavičių namo. Prisiglaudęs medžio šešėlyje žiūrėdavo pro šviesų svetainės langą. Sukalbėję maldą, besišypsantys draugiški veidai dalindavosi dienos įspūdžiais, neskubėdami skanaudavo rytietiškus patiekalus, kol galiausia stalą papuošdavo Ramintos pagamintas desertas. Paslapčia Gintariukas paimdavo patiekalo gabalėlį ir paduodavo jį po stalu laukiančiam mažajam draugužiui Reksui.
„Hm, keista, jau trečia diena kaip Steponavičiai neuždaro rūsio langelio. Greičiausia įsimetė pelėsis...“
Pravėrus prisvilusia kiaušiniene kvepiančio bendrabučio duris, Martyną pasitikdavo Vienatvė. Ji, kaip ištikimiausia draugė lydėjo vyrą nuo pat gimimo. Socialinis darbuotojas rado Martyną suvyniotą į rankšluostį šalia pamestinukų namų. Vaikų namuose draugų susirasti nepavyko. Kartkartėmis bendraamžiai žaisdavo žaidimą – skanduodavo frazę „žvairys“ ir stumdydavo Martyną po visą kambarį. Vaikis labai mėgo klasikinę muziką ir vakarais paslapčia užėjęs į direktoriaus kabinetą, pianinu skambindavo Bethoveno „Fur Elise“ fragmentus. Tačiau vieną vakarą su prostitute parankėje pasirodęs direktorius neliko patenkintas skambesiu ir Martyno pirštus pritraiškė pianino dangčiu. „Juk jis tik vaikas“ – prakruštos sielos likučius parodė šliundra. Muziką teko pamiršti.
Kai Martynui sukako 15, naujai atsidariusi firma „Euro padėklas“ vasarai pasiūlė darbą. Vaikų namų mokyklėlėje bendraklasiai pasižymėjo žiaurumu, kuris trukdė mokytis, mokytojai žiūrėdami į vaikų akis matė tik vagis, alkoholikus ir narkomanus, tad jaunuolis apsisprendė prisijungti prie darbo klasės žmonių ir mesti mokslus. Kadangi Martynas buvo vienintelis pavyzdingas darbuotojas, bendradarbiai bendrauti nenorėjo ir dirbo atsukę nugaras. Tik niekur nepaliekanti Vienatvė padėjo plėšyti kalendoriaus lapelius.
Penktadienio vakarą Steponavičiai nusprendė nevažiuoti į kiną, tačiau laiką praleisti namie. Raminta pagal naujausią receptų knygą prigamino egzotiškiausių patiekalų. Arvydas iš automobilio atnešė butelį prabangaus vyno. Gintariukas su Jolanta per plačiaekranį televizorių žiūrėjo pamokančią kinišką animaciją. Filmukų herojai suteikė vaikams tiek kūrybinių minčių, jog šie išmoko gražios kalbėsenos meno ir tėvus privertė pirkti rūbelius, kuprines, penalus, žaislus su šių personažų atvaizdais.
-„Nagi, vaikai, visi prie stalo“ – su šypsena riktelėjo Arvydas.
Garuojantys jūros gėrybių patiekalai, taurės vyno, žvakių šviesa, prie stalo susėdusi mylinti šeima. Ar gali kinas prilygti tokiam vakarui.
- „Ne ne ne, Gintariuk, pamiršai ką mes darome prieš valgį ir kam esame dėkingi“
- „Atsiprašau tėti, bet labai skaniai atrodo viskas“
Šeima užsimerkė, susikibo už rankų ir pradėjo vakarinę maldą:
- „......ir gelbėk mus nuo pikto. AMEN.“
- „AMEN“: tarė balsas už užuolaidos. Užuolaida atsitraukė ir prie stalo priejo Martynas. Arvydui į smilkinį įrėmė vinims šaudyti skirtą pistoletą. Prasidėjo riksmai ir sąmišis.
- „Jeigu jūs tučtuojau nurimsite, niekas nenukentės.“
- „Nežinau kas jūs este, bet pinigai yra...“ drebančiu balsų prabilo Arvydas, bet greit buvo pertrauktas.
- „Man nereikia nei jūsų pinigų, nei automobilių, nieko žudyti ar skriausti nesiruošiu, nebent būsiu priverstas ir neklausysite mano nurodymų“
Šeima drebanti, su ašaromis ir baimės kupinomis akimis žiūrėjo į Martyną.
- „Raminta, mano kuprinėlėje yra virvė. Paimkite ir suriškite Arvydą.“
- „Prašau, maldauju, juk vaikai...“
- „Paskutinį kart kartoju, niekas nenukentės jei klausysitės ką jums sakau“
Martynui stebint Raminta suriško vyrui rankas ir kojas.
-„Dabar lipnia juosta užklijuokite burną“
- „Nedrįsk tu kvailas šunssn...mmm...mmhhh...“
Įsitikinęs kad Arvydas nukenksmintas, Martynas nuleido pistoletą ir prisėdo prie stalo.
-„Dabar visi sėskite“
-„Pone, aš nesuprantu ko jūs norite, bet prašau tik neskriauskite mūsų šeimos, padarysiu viską, viską.“
- „Kaip matau nurimote. Dabar galime pasikalbėti. Leiskite prisistatyti, aš esu Martynas ir šiandien lyg spektaklyje suvaidinsime sceną. Sudėtinga nebus. Scena paprasta – jūs esate kas esate, o aš būsiu Arvydas. Skamba smagiai?“
Pasišlykštėjimo ir ašarų kupinomis akimis Raminta žiūrėjo į Martyną, tačiau nepratarė nė žodžio. Gintariukas traukė nosimi patekėjusį snarglį. Jolanta delniukais užsidengusi akis kūkčiojo.
-„Manau ko mums trūksta tai muzikos. Raminta, matau turite nemažą muzikos kolekciją. Prašau uždėkite Bethoveno „Fur Elise“
Suskambus pirmosioms natoms, pro didžiulius akinius surištus apatinių gumyte, pasimatė ašara.
- „Gerai, pakaks sentimentų. O, Raminta, kaip visada moki nustebinti, pažiūrėjęs į šį stalą aš suprantu jog nesuklydau tave vesdamas ha ha. Gintariuk, Jolantute, imkime šakutes ir paragaukime mamytės pagaminto šedevro. MMMM, pasaka.“
Martynas įpyle Ramintai taurę vyno.
-„Raminta, ar pameni mūsų kvailas jaunas dieneles? Būdamas studentas aš nugvelbiau tokio pat vyno butelį ir mudu susitikome parke. MMM vyno skonis visiškai nepasikeitė kaip ir tavo grožis...“
- „Eik velniop tu iškrypęs išgama“ verkė Raminta.
-„Kaip matau reikalai krypsta neigiama linkme“ paėmęs pistoletą suvarė vinį Arvydui į koją.
Riksmai, isterijos priepuoliai, verksmai ir visi kiti natūralūs dalykai pakliuvus į tokią nekasdienišką situaciją.
-„Vinių kuprinėje turiu tiek, kad pakaktų 14-ai padėklų. Sėskitės į savo vietas, kol nepabloginote situacijos“
Martynas išgerė gurgšnelį vyno ir šeimos nariams į lėkštutes įdėjo desertą.
-„Gintariuk, išsipūsk nosį, negražu traukti prie stalo. Jolantėle, kas gi tau mergyt atsitiko, kodėl nevalgai deserto, mamytė juk taip stengėsi. Raminta, papasakok kaip gi prabėgo darbo diena“ įrėmė pistoletą į kitą Arvydo koją.
- „Na..hmm...Darbe stebėjau diagramas ir Valdorfo akcijos pakilo 6 procentais...o dieve...aš nesuprantu...“
-„Tęsk, brangioji, man labai įdomu“ švelniu balsu tarė Martynas, atitraukė pistoletą ir paragavo deserto.
-„Dar kolegės vaikas gripu susirgo, tai padėjau vaistinėje išrinkti žolelių arbatos“
- „Tu tikrai nuostabi. Gintariuk, kaip mokykla? Senokai mačiau pažįmių knygelę“
- „Gerai“ nepakėlęs akių prabilo Gintariukas.
-„Matau akių nepakeli. Kalbėkime trumpai – girdėjau kad pastūmei Edgarą nuo laiptų?“
- „Nėra mūsų klasėj jokio Edgaro.“
-„Gintarai, suprask, negalima skriausti draugų. Juk vargšas galėjo rimtai susižaloti. OOO, kas gi čia, ar tik ne šaunusis Reksas?“
Martynas pasilenkė paglostyti šuniuką ir Raminta vyno buteliu tėške aktoriui per pakaušį.
-„Ho ho hooo, tu žinai kaip man patinki kai supyksti“ sušuko Martynas ir apkabinęs Ramintą krito ant žemės. Ramintai bandant išsivaduoti, alkūne užkliudė pistoletą ir vinis šovė Martynui į kaklą.
Gulėdamas ant kilimo, susiėmęs už krauju pulsuojančio kaklo, Martynas žiūrėjo į lėtai gęstančią lempą.
„Kaip gera užmigti žinant kad ryte prabusi su mylimu žmogumi...“
Tuo metu šalies rinkoje įtakingos įmonės direktorius šventė dukros krikštynas. Sukvietė visus draugus, gimines ir pažįstamus į šalia ežero aptvertą nuosavą pirtį. Persimetęs keliais žodžiais su svečiais, išgėręs taurelę šampano nuėjo užkurti pirtelės. Iš malkų krūvos parinko lengvai įsiliepsnojančių lentų ir krovė jas į krosnelę. Šliukštelėjo degaus skysčio, uždegė ir laukė kol liepsna pagaus lentas. Įsiliepsnojus atkreipė dėmesį kaip ant vienos lentos išdeginta raidė „M“ išblanksta suvienodėdama su visomis degančiomis lentomis.
Skans obals.