Knabikaites ,,Menesiena tamsiame lange"

[Kathaaras]

Susiduriau su sios, sakykim, nepatyrusios rasytojos pirmuoju debiutu literaturos scenoje. Malonu, kad ir kurinys yra apie vokietijos naciu teoretikus, kas mane visad trauke. Taciau sisyk tam tikros tikrumo dozes, paimtos is dienorasciu, uzrasu, kitu realiu palikimu, yra susipynusios su rasytojos fantazija ir ismone - tas ir idomu, ty tenka stabtelti ir pamastyti, kiek cia tiesos yra, kiek fantazijos. Kita vertus, jei kai kurios intymios scenos tera pramanas, ar tai yra etiska paciu veikeju atzvilgiu, ty istoriniu asmenybiu? Zodziu, kokios nuomones apie sia knyga ir realumo/pramanu santyki?

[CyborgJesus]

Atsiprasau, bet kazkodel pavarde Knabikaite man sukele juoka :D kazkada prie dailes kabineto buvo nupiestas didelis b*bis ir salia parasyta "knabis"

[speigas]

Iš literatūrinės pusės-gana vykęs kūrinys. Grožinių kūrinių autoriams paprastai leidžiama viskas, ką tik liedžia jų pačių vaizduotė, tad etikos klausimais diskusijos beprasmės, juolab, kad A. Hitleris nebuvo šventas vaikinas. Iš istoriko pozicijų galiu pasakyti, jog istorikas niekada neturi teisės spėlioti, vadovaudamasis jausmais, dėlioti jaustukus. Pats blogiausias klausimas istorikui: "kas būtų, jeigu būtų"? Tam yra atsikira šaka:paraistorika.

Net ir geriausias bei talentingiausias istorikas nedrįs drąsiai tvirtinti, kad suparato, ką vienu ar ktiu momentu jautė istorinis personažas. Tarkim, jeigu jis buvo nevisprotis? As suprasi tokio žmogaus mąstyseną blaiviu protu?
Taigi, reziumė būtų: gan neblogas istorinis romanas jokiu būdu netraktuotinas kaip šaltinis asmenybei pažinti.