bordonada » 2009.01.23 14:05
pati esu augus menininkų šeimoje. nuo pat mažų dienų visokiausias kultūrinimasis yra įprasta - dailė, teatras, kinas, muzika, literatūra, šokis. menininkų gyvenama laisvės terpė, muzikos mokykla, performansas, net pačios parašyta šeštoje klasėje knyiūkštė;D, peckionės tiek tėčio studijoje, tiek dailės būrelyje, šokis {sreet tancius:D, flamenko, liaudies šokiai}... žodžiu esu visko kažkiek ragavusi, tad tikiuosi man bus leista čia pasireikšti.
taip, menas yra grožis. ir daugiau ne adresuotas kažkam, o paties savęs įprasminimas. vykdomas sava valia. kurio procesas yra tiek pat svarbus kiek rezultatas. o kartais šie du daiktai yra tapatūs.
'meno' titulas, žvelgiant nuo kiekvieno mūsų kalno, irgi ,galima sakyti, yra rezultatas. bet neverta pamiršti, jog tai tėra žodis. kaip sakoma - kaip pavadinsi - nepagadinsi. menu vadinti galime daugiau jo paties mumyse iššauktą būseną, rezultatą.
jame nebūinai turi slypėti kažkokia idėja. veikiau jau asmeniškumas ir individualus jutimas. atsakas į aplinką. iš aplinkos menininkas ima priemones. beje, ko menininui reikia dar? mūzos, kibirkšties - ji irgi iš apinkos.
na, man su sulyginimais niekad per daug nesisekė, tačiau menininko funkcija yra kaip kokios savo paskirtį turinčios vakuolės, kuri kažką ima, o kažką išskiria į ląstelę. kažką gal ir ne visai žymaus, tačiau gal kažkiek naudingo.
gal ir ne visai prie ko, tačiau vienas fotomeninkas, metalo plastikas {skulptros iš gelažų} mėgsta sakyti: menas - nuo Dievo, žmogus - nuo savęs...