Tingintiems/neturintiems laiko daug skaityti, galėtų tikti Etgar Keret „Autobuso vairuotojas, kuris norėjo būti Dievas“. Trumpos istorijos, kurių autorius geba į pasaulį žvelgti tikrai keistu kampu.:]
Flann O‘Brien „Trečiasis policininkas“ - satyra. Paveikslai, traukti tarsi iš pajuodusių kreivų veidrodžių šalies, pragaro vizijos... Verta.
Juan Rulfo „Pedras Paramas“ - siurrealizmas. Haliucinacijos, žmogiškos dramos savaip nukankintų sielų istorijos apleistame miestelyje, skaitydamas tarsi girdi jų šaltą šnabždesį.
John Barth
„Plaukiojanti opera“ - postmodernizmo tėvu vadinamo autoriaus bene svarbiausia knyga, gausi juodojo humoro, sarkazmo, vaizdų, kurie turėtų pasirodyti amoralūs ir pasišlykštėtini, bet atvaizduoti tarsi eiliniai gyvenimo epizodai - turbūt nes taip ir yra.
Helmut Krausser „Tanatas. Juodoji knyga“ - sakoma, kad jei Dali būtų rašęs, tai atrodytų šitaip. Nesvarbu, kiek tame tiesos, bet... Knyga neeilinė ir ne kiekvienam - ilga, sudėtinga, raižanti smegenis, tamsi... Intelektualaus žudiko pasaulis jo paties akimis.