Miuleris » 2011.02.08 07:55
Prisimindamas „Aistros" (LTV, 17 d. 23.15) kūrimą Ingmaras Bergmanas rašė: „Nuolat galvoju, kad egzistuoja blogis, kurio negalima paaiškinti. Agresyvus, keliantis siaubą blogis, kuris išskiria žmogų iš gyvūnų. Blogis, kuris yra iracionalus ir nepaklūsta jokioms taisyklėms. Kosminis. Nesuinteresuotas. Todėl žmonės nieko nebijo labiau, kaip to nesuprantamo, nepaaiškinamo blogio." Manau, kad ši citata nusako filmą.
„Aistrą" Bergmanas kūrė Faro saloje 1968-ųjų rudenį, iškart po „Gėdos". Pasak režisieriaus, filmas rodo tai, ką jis norėjo atskleisti „Gėdoje", - paslėpta forma pasireiškiančią prievartą. Tačiau jis ir pripažįsta: „Aistra" gal ir būtų likusi geru filmu, jei ne laiko pėdsakai." Tiems laiko pėdsakams knygoje „Vaizdai" skirta nemenka pastraipa: „Iškart, vos tik užmetus žvilgsnį į tuomet madingas mano aktorių šukuosenas ir drabužius, akivaizdus filmo ryšys su laiku, kai jis buvo kuriamas. Skirtumą tarp laiko pažymėto filmo ir virš laiko iškylančio filmo galima matuoti sijonų ilgiu. Kai dabar žiūriu filmą, mane šokiruoja Bibi Andersson ir Liv Ullmann - dvi visai subrendusios damos, kurios pagal to laiko madą dėvi mini sijonėlius. Pamenu, kad tam priešinausi, bet, deja, pralaimėjau susidūręs su dvigubu moterišku spaudimu. Ta nelaimė anuomet buvo nepastebima, bet vėliau ji iškilo į dienos šviesą tarsi nematomu rašalu parašyti žodžiai."
Filmo herojai gyvena saloje. Jie - atsiskyrėliai, savo noru pasitraukę iš pasaulio. Pagrindinius vaidmenis, be jau minėtų aktorių, filme sukūrė Maxas von Sydowas, Erlandas Josephsonas, Erikas Hellas. Tai - pirmasis tikrai spalvotas Bergmano filmas.
Bergmano filmai - iš aukščiausios lentynos. Dažniausiai matome kitokius - lengvai pasiekiamus. Tik pastebėjau, kad tuos geriausius net kultūrai skirti kanalai vis dažniau rodo gilią naktį. Žiūrovai keičiasi. Kalbėdami apie tai, kas dabar vyksta Rusijoje, politikos komentatoriai dažnai vartoja terminą „televizijos tauta". Jie turi galvoje vis akivaizdesnį ir pas mus faktą, kad televizija formuoja ne tik tautos skonį, bet ir jos moralinius ir kitokius prioritetus. Kai televizijos vedėjai tampa politikais, kai televizija tampa vieninteliu informacijos šaltiniu, kai politika ima priminti šou, tikrai verta skelbti pavojų.