Va šįvakar pakaitom klausau Django Reinhardt ir John Scofield, ir prisiminiau per kelis blogus kažkada kilusį ginčą - "koks turi būti džiazas"? Linksmas, energingas ir kažkiek laukinis ar rimtas, solidus ir praktiškai akademiškas?
Gerai, gerai, klausimas beprasmis. Bo nėra ir negali būti kanono, koks turi būti džiazas, kanono sąvoka savaime prieštarauja džiazo idėjai (nors, vėlgi, gi yra susiformavęs toks dalykas, kaip jazz standarts :). Tai klausimas paprastesnis - tiems, kas klauso, kuris šiuo metu labiau patinka? Ir svarbiausia - kodėl?
Kalbant pavyzdžiais - Django, Armstrong, Ellington, Fitzgerald & Co vs Scofield, Metheny, Breckers, Hellborg & Co?