„Ferrum Rust 2010“ – juodas derlius

Foto: Crazyte. Daugiau foto: čia >>

Kai šiemet kažkur pradingo ankstesnius septynis metus „sunkiuoju“ žiemos atributu buvęs „Ferrum Frost“, vargiai galėjai tikėtis, kad ruduo atneš „Ferrum Rust“ derlių. Vis dėlto, rudenėjant tarp kitų anonsų staiga… bum! „Ferrum Rust“ bus! „Derlius“ – juoda juoda skandinaviška kompanija. Bliako mėgėjų džiaugsmui. Ir dar vilniečių PERGALĖ, kuri taip pat jau turi savo gerbėjų ratą.

Įspūdžiai iš „Rusto“ vėluoja, bet pora mėnesių gal atleistina? Pačiam pagal skonį artimas ir black metalas, ir skandinaviška mitologija, taigi, sakau sau, rugsėjo 18 d. visus reikalus į šalį ir pirmyn į „Mulen Ružą“. Ant Taurakalnio užsiropščiu dar prieš 19 val. Galvoju, gal pro šalį pamatysiu pralekiant kokį marduką, ragnaroką ar valkiristą. Bet anie turbūt ilsisi autobuse, nes prie pastato būriuojasi tik vietinė koncertinė liaudis. Tarp jų pamatysi nebent PERGALĖS muzikantus, ir tai jau šis tas.

Koncertas kažkiek vėluoja, bet būta ir kur kas didesnių vėlavimų. Taigi šįkart į tai nekreipiu dėmesio. Žmonių neperdaugiausia, ir tai gana keista, nes bliakerių bendruomenė pas mus visada buvo pakankamai gausi. Krizė? Daug kitų jau paskelbtų renginių, kuriems reikia taupyti? Aišku, kiekvienam sava priežastis.

Nuo ko viskas prasidės, net spėlioti nereikia. PERGALĖ. Rugsėjo pradžioje nepavyko būti Vingio parke, kur ši „visų žvaigždžių“ komanda pasirodė. Bet anksčiau matyti toje pačioje salėje paliko visai smagios kompanijos įspūdį. Gal jie groja savo malonumui (tik įdomu, kaip kitų veiklų rate dar turi laiko šiam „padurnavojimui“). Gal mūsų malonumui. O tokį, bent jau man, tikrai suteikia. Prieinu prie scenos, nes žmonių kiekis tai leidžia. Deja, paskutiniu metu metalo koncertuose tai daugiau taisyklė nei išimtis. Ne tam, kad veidus įžiūrėčiau, nes šie puikiai pažįstami ir sveikinasi, kur tik užmatomi. Tiesiog gerai „pasitūsinti“. Ir tas pavyksta kuo puikiausiai.

Tolesnė įvykių seka taip pat numanoma. Turėtų būti švedai VALKYRJA. „Velnio akmenyje“ matyti viena akim, nes grojo vėlai. Dabar atsigriebsiu, manau. Koks įspūdis? Šiaip sau. Gana nuobodus tas jų juodmetalis, nors mitologinės būtybės, kurių vardu jie pasivadinę, svarbios kovų ir mirties akivaizdoje. Šiaip visko lyg ir pakanka stiliaus kanonams – dinamikos, pykčio, aštraus vokalo. Instrumentai skamba ne chaotiškai, net melodingumo esama. Bet „neveža“, ir ką padarysi? Ai, „užskaitom“, kaip sakoma. Bent jau už tai, kad turi tokį gabalą kaip „The Vigil“.

Kiti – norvegai RAGNAROK. Viena ausim nugirstu, kaip ištikimas jų gerbėjas dėkoja organizatoriams už mėgstamos grupės vizitą, atseit, laukė jos dar daugiau nei MARDUK. Pačiam gal vis tik svarbiau švedai, bet ir norvegus gerbiu. Vien jau dėl to, kad yra iš savotiškos black metalo tėvynės. Vėlgi turime reikalą su mitologija, nes RAGNAROK reiškia pasaulio pabaigą, kuri skandinavišku supratimu įvyks po paskutinio didelio mūšio, pražudysiančio pagrindinius jų dievus ir deives.

Buvo proga pamatyti norvegus šiemet „Brutal Assaulte“. Bet taip tingėjosi anksti keltis, mat šie grojo 10:35. Taigi beliko „Mulen Ružas“. Gausiai „pasigrimavę“ RAGNAROK savo skambesiu tikrai paperka. Toli nenukrypta nuo juodųjų kanonų ir čia, bet muzika įvairi ir įdomi. O dar tas gabalų „svoris“ – taip ir užgriūva ausis ir smegenis. Įsijungia galvos kratytuvas ir plaukų malūnėlis. Ir pavaryta oi kaip gerai. Nežinau kaip kitus, bet mane RAGNAROK tiesiog „nužudė“. Neveltui dabar grotuve sukasi „Murder“…

Po tokios peklos, nors pasaulio pabaiga ir neužgriuvo, pačiam sunku tikėtis ko nors geriau. Tik nesakau to atsidavusiems MARDUK gerbėjams. Šie jau ir taip ilgą laiką buvo nuskriausti, kai švedai kelis kartus neatvažiavo ir dėl to pelnė visuotinį nepasitikėjimą. Bet dabar jie jau lankosi antrą sykį, tai lyg ir kompensacija.

Dar truputį apie įgarsinimą. Galbūt ir sunku tinkamai susitvarkyti su bliako skambesiu, tačiau čia garso košės, neretai ir jo perviršio, buvo daugoka. Kažkam akmenukas.

Gerai, MARDUK. Vėl mitologija. Šį kartą turime garbės sutikti niūrųjį Mesopotamijos dievą. O muzika – vėl grynakraujis, pirmykštis black metalas, nepagražintas jokiais pozeriškais blizgučiais, kaip pvz. DIMMU BORGIR (gerai gerai, nebesikeikiu, nes gali kliūti iš abiejų pusių). Kadangi Mardukus, kol jie prisikasė iki Lietuvos, teko kelis kartus regėti svetur, didelių netikėtumų nesitikiu. Bet įsisukęs velnių malūnas, gera atmosfera ir visai šaunus MARDUK šou nuteikia kuo puikiausiai. Kartais jie irgi būna nuobodūs, bet šįkart to nepasakysi. Manau, kad tai kaip tik vienas sėkmingiausių pasirodymų iš visų matytų.

Ką gi, derlius nuimtas. Juodulių sambūris pavyko. Laukiam tęsinio…