Foto: Rūta Kruliauskaitė. Daugiau foto: čia >>

Pagaliau prisiruošiau į kažkelintą kartą Lietuvon atvykstančių SCORPIONS koncertą. Tikrai nesu ir niekuomet nebuvau hard roko gerbėjas, tačiau šiokius tokius sentimentus būtent šiems veteranams jaučiu. Vis tik, byrant geležinei uždangai, „Wind of Change“ savuoju taiklumu mane papirko. Taigi, greičiausiai klaidingai darydamas prielaidą, kad kitos progos gali ir nebepasitaikyti, šį kartą pagundai neatsispyriau. Savo padarė ir žinia, kad SCORPIONS koncertuos su simfoniniu orkestru. Ilgą laiką žavėjausi tokiomis roko ir akademinės muzikos sintezėmis, tačiau niekuomet nebuvo tekę tokį junginį išgirsti gyvai (apie „Roko klasikos metamorfozes“ nekalbu).

Vis tik SCORPIONS ir Kauno miesto simfoninio orkestro pasirodymas atskleidė, kad toks derinys, pateiktas gyvai, turi ir pliusų, ir minusų. Be abejo, keliasdešimt žmonių ant scenos atrodo įspūdingai, užtikrinama vaizdo įvairovė – visuomet turi galimybę stebėti net tik pagrindinės grupės, bet ir orkestro muzikantų reakcijas. O pastarosios tam tikra prasme net įdomesnės. Vis tik toks koncertas Kauno miesto simfoniniam orkestrui ir jo dirigentui Modestui Pitrėnui – ne kasdienybė. Likau sužavėtas tiek dirigento bei jo kolegų atliktu darbu, tiek elgesiu, kuriuo nebuvo pataikaujama aplinkai – akademinės muzikos profesionalai nebuvo susikaustę, tačiau pakankamai išlaikyti, kokiems ir pridera būti grojant simfoniniame orkestre.

Atrodytų, kad įvairumo, turtingumo argumentas šiuo atveju turėtų tikti ir kalbant apie garsą. Deja, mano supratimu, bent jau SCORPIONS pasirodymo Vilniuje atveju ši akivaizdžiai grupės kūriniuose esanti įvairovė visiškai neatsiskleidė. Taip, orkestras juntamai pakeičia kūrinių struktūrą, skambesį, bet tie patys, banalūs įgarsinimo trukdžiai neleido pajusti visos simfoninio orkestro didybės, o ypač subtilaus jo grožio. Dar blogiau tai, kad, bandant ieškoti kompromiso tarp gyvai bendraujančio roko ir klasikos, nukentėjo ir pagrindinis visumos komponentas – roko grupė. Kalbant konkrečiai, būgnai buvo įgarsinti tik tiek, kad suprastum juos esant. Boso galima buvo pajusti daugiausiai tik masę, kuri taip pat buvo gerokai „suspausta“. Dėl gitarų – džiaugiuosi įsitaisęs kaip tik per vidurį – prie garsistų gardelio. Kitaip, būnant vienoje pusėje, būtų tekę džiaugtis Rudolf Schenker, arba būnant kitoje pusėje – Matthias Jabs grojimu. Tačiau nepriekaištingai skambėjo tik Klaus Meine vokalas. O jis, reikia pripažinti, – vis dar aukštumoje, ko nepasakysi apie kur kas jaunesnius, pavyzdžiui, TIAMAT ar PARADISE LOST lyderius, šiandien savo gyvais pasirodymais vargiai bepretenduojančius į dainininkų vardus. Taigi, apibendrinant šias mintis, iš esmės kompromiso paieška laukto efekto man nesukėlė.

Subtilumams muzikoje visiškai atsiskleisti neleido ne tik, tarkime, savotiškas įgarsinimas. Savotiškas buvo ir publikos supratimas. Be abejo, šaunu, kad publika nemiegojo kaip Latvijoje (kiek teko girdėti atsiliepimų), o dainavo kartu su grupe, kartais pavaduodama Klaus Meine. Tokie tūkstantiniai chorai yra tikrai sveikintini – jie sukelia žavesio šiurpulį. Puiku, kai tai daroma suvokiant momento tinkamumą ir, be abejo, mokant žodžius. Antraip priedainio žodžiai „here I am“ virsta į nerišliai staugiamą „heraime“... Be to, akivaizdu, kad didelė dalis ūsuotų mužikų subtilų pirmojo smuiko solo vertina tik kaip progą pademonstruoti savo įgūdžius, įgytus švilpimu kviečiant kažkelintame aukšte gyvenantį draugelį garažan. Arba simfoninio orkestro preliudiją jie priima kaip galimybę n-tąjį kartą būti išgirsti apie 1988-aisiais apturėtą patyrimą, už kurį, matyt, jaunoji karta turėtų jiems po kojomis pakloti jų veidų raudonumo kilimą. Tiek mano asmeninių problemų, susijusių su įvairiaspalve publika.

Tačiau grupės bendravimas su ta pačia publika ir apskritai elgesys scenoje buvo vienas didžiausių vakaro pliusų. Sunku patikėti, kad scenoje – 60-mečius minintys veteranai. Beje, vokiečiai nepraleido ir progos paglostyti publikos savimeilę, paskirdami dainą „No One Like You“ 2009-ųjų Europos kultūros sostinės gyventojams ir jos svečiams, kurių būta ir iš Lenkijos, ir iš Rusijos, kitų kaimyninių šalių, ir net tokių tolimesnių valstybių, kaip Italija. Grupei puikiai talkino ir apšvietėjai, atliekant šią dainą didžiulėje švieslentėje suformavę lietuvišką trispalvę. Malonu. O visą pasirodymą, tarsi gerai sumontuotą tiesioginę transliaciją, buvo galima stebėti dviejuose dideliuose ekranuose – tai tikrai nemenkas privalumas didelėje sausakimšoje erdvėje.

Kalbant apie repertuarą, nors ir buvo sugrotos visos keturios mano labiausiai lauktos populiariosios SCORPIONS dainos, tačiau didžioji dalis manųjų lūkesčių, labiau pagrįstų kitais albumais, nepasiteisino. Koncerto kulminacija man, kaip ir tikėjausi, buvo bisui sugrota „Wind of Change“. Galbūt esminė, mano požiūriu, SCORPIONS daina pastaruoju metu atliekama gyvai man sukelia dvejopas emocijas. Viena vertus, žodžiai „I follow the Moskva/Down to Gorky Park/Listening to the wind of change“ gali nuskambėti kaip priekaištas savo suknistas imperialistines ambicijas gaivinančiai Rusijai, kita vertus – kaip pasityčiojimas iš tų žmonių, kurie vardan tų ambicijų per pastaruosius keliolika metų buvo išbraukti iš gyvųjų sąrašo. Bet kuriuo atveju šios prieštaringos emocijos tik sustiprino tūkstantinio choro atliekamos „Wind of Change“, kaip kulminacinio koncerto momento, poveikį.

Bisas atskleidė dar vieną roko grupės ir simfoninio orkestro bendradarbiavimo sąlygotą bėdą – prisirišimą prie repertuaro, kuris apskritai buvo siauresnis lyginant su pasirodymais, kuriuose SCORPIONS grojo vieni. Taigi, biso pabaigai SCORPIONS pateikė dvi tą vakarą jau skambėjusias dainas „Hurricane 2000“ ir „Big City Nights“. Galbūt jos pasirinktos neatsitiktinai. Nežinau, kas turėtų atsitikti, kad šių dainų imčiau klausyti namie, tačiau turiu pripažinti, kad jos yra tiesiog sutvertos gyvam atlikimui ir manyje trūko kažko visai nedaug, kad, pamynęs savo principus, imčiau šių dainų ritmu atlikti judesius, būdingus beždžionei, netikėtai radusiai bananą.

Įspūdžių reziumė arba kompromiso rezultatas – geras koncertas, neatėmęs progos pabambėti.

Šiuo adresu galima atsisiųsti mėgėjiškai padarytą dainos „Still Loving You“ įrašą. Mano nuostabai jis gana tiksliai atspindi tą garsą, kurį girdėjau prie garsistų pulto.

SCORPIONS koncerte atlikti kūriniai:

Hurricane 2000
New Generation
The Zoo
We'll Burn the Sky
We Don't Own the World
You and I
Send Me an Angel
Big City Nights
No One Like You
Still Loving You
Medley (Podmoskovnyje Vechera, Blood Too Hot, He's a Woman, She's a Man)
Dynamite
Wind of Change
Hurricane 2000
Big City Nights



Portale www.ferrum.lt paskelbtą informaciją naudoti, cituoti ar kitaip atgaminti kitose interneto svetainėse ir tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be redakcijos sutikimo draudžiama.

Komentarai

Tik Prisiregistravę vartotojai gali rašyti komentarus