Kai vaikystėje norėdavai gauti saldainį ar išgirsti mėgstamą pasaką, o vėliau – išpešti dienpinigių iš tėvų, tekdavo vienaip ar kitaip kažkam įtikti. Bet štai užaugome ir dabar nereikia lenktis net prieš darbdavius, jei panorėjai gauti porą laisvadienių vardan labai svarbaus reikalo – idant taptum Karališkojo deimanto spindesio liudininku. Taigi, sėkmingai prasitęsus trijų dienų savaitgalį, trisdešimt galvų susirenka į tradicinį alkobusą, patrauksiantį Varšuvos link. Ką darysi, jeigu žymiojo dano vadyba nesileido į kalbas, pamėginus derėtis dėl jo didenybės vizito į Lietuvą, tenka eilinį kartą aplankyti kaimynų žemes.

Kelionėje paaiškėja, kad, jeigu švedai iš Burzum, tai danai tikriausiai iš Potsdamo. Be to, visas šį kartą nedidelio alkobuso kontingentas priklauso kažkuriai iš kastų – organizatoriams, apsaugai ar geriantiesiems, o vienintelę vairuotojo kėdę, labai panorėję, galėtų užimti bet kurios iš jų atstovai. Laikinuose namuose sulaukėme tikrų žvaigždžių – Antanėlio barzdotojo bendražygio; to, kuriam kelią šviečia mėnulio šviesa (švietė ji mums visiems); visų rankų gitaristo, spėjančio groti keliose komandose; galiausiai slibinų padermės diplomuoto atstovo, šį kartą nesidomėjusio liuku, bet vis dar tebespjaudančio ugnimi ir laistančio vandenį. Tiesa, dar užsimaskavusio smuikininko, Drakulos „giminaičio“ ir net Švarcnegerio. Siena įveikiama gana greitai, atiduodant pagarbą buvusiai „Duty free“ prekyvietei, kur, vieno iš kolegų prisiminimu, kadaise buvo perkami kvepalai, kurie vėliau išgerti, pasidarius itin „brangius“ kokteilius. Kad būtų įdomiau įveikti vis dar blogus Lenkijos kelius, ruošiamasi kelioninėms vedyboms (žiedai ir šėtoniškoji bažnyčia numatyta Varšuvoje), kurių proga laisvai liejasi įvairūs taurieji skysčiai. Tik neįvyksta hamburgerių futbolo pratybos, gal dėl to, kad visą mėnesį vyks pasaulinės ir „tikros“ varžybos. Nesireiškia ir organinių kvapų šaltinis, tik vienas gailestingasis degalinėje dalijasi su šuneliu priešpaskutiniu mėsos kąsniu. Kiti ne tokie gailestingi – patys sušlemščia tradicinius fliakus, pupelių šiupinius, dešreles ir kepsnius. O pasiekus didžiąją sostinę ir užklydus į miesto pakraštyje esančią Batoriego gatvę, kurios Nr. 10 visai nepanašus į Karaliaus apsireiškimo vietą, paaiškėja, kad gatvės tokiu pavadinimu yra dvi. Visai ramiai jaučiasi „linksniuojami“ buvusieji „Stodoloje“ pernai, pasirodant SLAYER, jie tiesiog stebi mieste esančius BEHEMOTH koncerto anonsus. Kol pagaliau pasiekiamas tasai akį rėžiančių spalvų pastatas, net tris valandas prieš koncertą. Pirmos veiksmo dalies pabaiga...

Antroji dalis prasideda bendrakeleivių išsibarstymu. Vieni niekur toli nenueina, prisėda „Žywieco“ kabakėlio lauke ir zlotų perteklių leidžia „tik“ 7.5 vienetų kainuojantiems putotojo bokalams. Vienas kvartetas patraukia link netoliese esančios, jau išmėgintos, Azijos virtuvės užeigos, kur beveik už vieno bokalo kainą vos įveikia net labai skanius patiekalus. Kadangi šiems vaikščioti patampa sunku, nusipirkus gėrimo parduotuvėje, prisėdama greta esančiame parke ir 1,5 valandos „žaidžiama“ „Akis“ iš... dviračių (taisyklės neviešinamos, juolab, kad nebuvusieji vargiai įsikirs į visą šio užsiėmimo „šarmą“). Kai stipriai rizikuodami, vis tik laimime, ateina laikas, kai reikia traukti link „Stodolos“. Prieš tai dar pasinaudojus gerąja minėto kabakėlio vieta, ir visai nemokamai.

18.30. Prie įėjimo rikiuojasi labai jau skysta eilutė, visai nepanaši į anuomet buvusį SLAYER gerbėjų srautą. Be didelių patikrinimų patenkame vidun, nors kai kam iš vietinių tenka „priduoti“ aštriabriaunius aksesuarus. Viduje dar irgi ne masės ir, kaip vėliau paaiškės, koncertas vėluos kone valandą. Užtat 6 zlotai už alų jau nieko nebegąsdina, kai kam nebaisi ir 60 zlotų kaina už King Diamond kepurėlę ar 80 – už marškinėlius. Įtariame, kad vienas abiejų šių dalykėlių savininkas rimtai susiruošė pakeisti Karalių scenoje (ne veltui kelyje šnekėjo, kas bus, jei anas užkims). Užtat net stambesnis pinigas šiam nepadėjo įsigyti stringų. Dar lietuviai atidardėjo ir mašinomis, taigi visas minkštas sofų kampas tapo tautiečių stovykla.

Durys į salę atsidaro, kai koncertas jau pusvalandis, kaip turėjo vykti. Taigi, mintyse pridėję dar tiek pat, sėdame kiemelyje prie stalų su alaus bokalais, bet ne karo laukti, o nustebinti lenkų tautinėmis dainomis. Jų motyvai siejasi su tam tikrais organais, satanistais, tais pačiais burzumiškais švedais, vienuolėmis ir kai kuriais „žvaigždiškais“ kelionės personažais. Netyla folkloras ir pagaliau prasidėjus grojimui – bus tų norvegų, GRIFFIN pavadinimu. Užsukus trumpam į salę, tenka įsitikinti, kad net ir čia pirmajai grupei ne pyragai – garsas tiesiog tragiškas. Taigi toliau skamba užstalės šlageriai, gožiantys net nuo scenos sklindančius garsus. Tuo tarpu po nedidelės pertraukos pradėjus groti THUNDERBOLT, tie, kuriems neužteko pusiau pigiau parduotų atliekamų mūsų bilietų, surado būdą visai nemokamai patekti į kiemelį per tvorą nuo medžių. Deja, pasisekė ne visiems – tarsi plykstelėjus žaibui ir trenkus perkūnui, kaip byloja lenkų komandos pavadinimas, ar medis, ar tvora neatlaikė, taigi garsus driokstelėjimas atbaidė dar nespėjusius įlipti, mat atkreipė kažkur iki tol buvusios apsaugos dėmesį. Daugeliui iš mūsiškių THUNDERBOLT garsas taip pat pasirodė ne per geriausias, tačiau kiti vėliau itin gyrė muzikantų bendravimą su publika, vokalisto viražus į masių tarpą ir uždegančią muziką. Man visgi ši pasirodė kaip nebloga Bruce Dickinson grupės kopija. Taigi ir toliau leidau laiką kiemelyje.

Pasklido kalbos, kad Daimondas pasirodys tik apie 22.00. Tai nelabai tikėtina, bet laukiam. Ir štai jau 21.30 pasigirsta iškalbingi garsai, kurie priverčia dar salėje nesančią minią plūstelėti link jos. Situaciją kažkas taikliai pavadino žiurkių bėgimu iš laivo, bet visi žinojo, kur reikia skubėti – užsiimti kuo geresnes pozicijas „svitos“ tarpe. Nors nėra tokios mėsmalės, kaip per garsiųjų trašystų šou, karšta ir čia. Įsitaisau patogiai ir gerai sceną rodančioje vietoje, nors ir tolėliau nuo jos. Šią užtveria metalinė tvora, pro kurią matosi stilizuotos arkos, šikšnosparnis, būgnų komplektas, viskas apšviesta raudonai, ir ilgokai skamba intro. Pagaliau salėje padaugėja decibelų, nes ovacijos jau sutinka žymųjį LaRocque/Patino/Wead/Thompson ketvertą, o netrukus – ir patį King Daimond. Taip, tas pats veido grimas, tie patys sukryžiuoti kaulai su mikrofonu, ta pati skrybėlė... tiek kartų matyti diskų viršeliuose ir video įrašuose. Dabar jo velniškoji didybė čia pat, gyva, kas iš karto sudaro neišdildomą įspūdį. Kaip bebūtų pikta, garsas iš pradžių visgi prastas, nelabai girdisi gitaros. Nors vokalo įgarsinimas išduoda, kad jo savininkas nė kiek neužkimęs, taigi mūsų „žvaigždei“ turbūt neteks atlikti dublerio vaidmens.

Na, ir pasipila... Kiekvieno gabalo skambesys per tiek metų mokamas kone atmintinai, lenkai vėl stebina savo žiniomis – jie ir tekstus mintinai žino, o gitaristų tandemas nerimsta scenoje. „Abigail“, „Them“, „Conspiracy“, „The Eye“, „The Spider's Lullabye”, “The Puppet Master” ir kitų diskų geriausi kūriniai tiesiog užburia. Kaip ir reikėjo tikėtis, rodosi ir jų personažai – raganiškos išvaizdos merginos su įvairia atributika, manekenas žaižaruojančiomis akimis, pagaliau – garsioji velniškoji senelė, kuriai Daimondas taip nori padėti atsisėsti kėdėje, paliesti, pajusti... Šou viduryje nuimama tvora, garsas kažkiek pasitaiso, taigi galima toliau siurbti tą nenusakomą jėgą, kurią spinduliuoja Karalius ir jo kūryba. Pagirtinas apšvietimas, kuris, tegu ir negausus ar įmantrus, spalvomis ir efektais puikiai perteikia viso šou dvasią. Beprasmiška vardinti visus kūrinius, kurių per pagrindinį ir „bisinį“ laiką (daugiau nei 1.5 val.) nuskambėjo virš tuzino. Visi puikiai žinome, kokie jie savotiški, patrauklūs, su niekuo nesupainiojami. Tokio efektingo reginio ir atgaivos sielai seniai neteko patirti. Nenuostabu, kad taip laukiau šios progos, daugiau nei dešimtmetį. Išgirstame ir būgnų „solo“, kuris ne visiems patinka, bet savotiškai leidžia pailsėti nuo įspūdžių antplūdžio ir to Daimondiško „magnetizmo“, jam esant prieš akis. O toliau – ir vėl porcija įsimintinų „pasakaičių“. Kai pasibaigia ir antrasis bisas, o išlietas prakaitas vėl kondensuojasi ant lubų ir sienų, pajunti, kad viskas prabėgo tarsi akimirksniu. Negailėdamas pagyrų ištikimai jį palaikiusiems žiūrovams, Daimondas su komanda atsisveikina su vienintelio koncerto Lenkijoje auditorija. Šie, aišku, norėtų dar ir dar, bet viskas turi savo pabaigą. Tuokart tikrai nuoširdžiai gaila, kad ji turėjo ateiti...

Naktinis kelias lydi alkobusą namo. Kai kas dar klausosi mūsiškių THUNDERTALE disko ir svarsto, ar vis tik mūsų žvaigždūnas nebuvo persirengęs tąja senele, šiek tiek pasiilginus nosį, jei jau neteko pavaduoti paties pagrindinio personažo. Toliau erdvėje įsiviešpatauja poilsis, mat daugeliui ryte teks vėl stoti prieš darbdavius ir nepaaiškinsi juk, kad buvojimas „svitoje“ bent dienai galėtų atleisti nuo įprastų pareigų. Lazdynuose pradėjus skirstytis buvusiai komandai, beveik padedamas taškas šio vizito pas Karalių istorijai. Galbūt ji kada nors atsispindės jo kompozicijose, kaip kad prieš trejus metus nutiko su Vengrijos lėlių teatru...

Portale www.ferrum.lt paskelbtą informaciją naudoti, cituoti ar kitaip atgaminti kitose interneto svetainėse ir tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be redakcijos sutikimo draudžiama.

Komentarai

Tik Prisiregistravę vartotojai gali rašyti komentarus