Visada nesunku objektyviai pažvelgti ir teisingai vertinti savos ir nesavos scenos kūrėjų darbus, ypač, jei netiki nei objektyvumu nei teisybe. Daugumos rašančiųjų apžvalgas veikia noras stabilizuoti meno kūrinį, aprašant kas po ko eina, bei neįžvelgti jokių pusių, nes tam reikėtų paviešinti savo požiūrį ir įmesti jį į atvirą kvestionavimo lauką, kuriame tas požiūris gali būti sukritikuotas. Dar sunkiau pasiekti „objektyvumą“, kai pažįsti muzikantus, laikai juos savo draugais, nes jiems kuriant prastą muziką, baisu atsakyti už savo žodžius ir rašyti tai, ką galvoji. Nors „tiesa“ dažniausiai yra tokia – kritika yra tekstinė informacija, ne peilis. Jeigu ji yra neniekinė, tada ją parašyti verta; jeigu niekinė, tada ir erzinti neturėtų to, katras smegenyse sau seniai susigalvojęs kontrargumentą „akivaizdžiam“ paistalui. Tad žmonės dažniausiai ir gali padoriai apsiginti (arba padoriai pripažint kažką teisesniu) į neimpresionistines kritikas, jei nėra visiški teistai arba moka artikuliuoti tai, ką mąsto. Tobulam modeliuke stipriuosius kritika sustiprina padarydama tobulesniais, o drungnuosius eliminuoja (tas pats galioja ir tekstui).

Nepaisant to, kad jaunimas ir grodamas suspėtų vogti ar šį bei tą nužudyti, visuomet smagu pakalbėti apie kokį nors teigiamą jaunimo užimtumą. Miela malonu, jaunieji jaunuoliai, kad grojate ir susidomėję muzika nebeturite laiko kėsintis į mano sunkiai uždirbtus pinigus, mašiną, gyvybę, trobą; kad griaunate šį antisocialaus metalisto įvaizdį ir nuėję į televizorių ar euroviziją įrodote, kad mes, metalistai, esame geri. Muzikalesni už tuos niekingus popsistus, intelektualesni už tą pilką televizinę masę, heroiškesni, patriotiškesni ir dažniausiai asmenybės. Vienas tokių teigiamųjų galėtų būti ir Rokas Baškys, jaunas jaunuolis, iškepęs savo solinį albumą „Lėlių teatras“, nelyg žydromis kaip dangus pinavijomis apipintą teigiamais ir poetiškais dalykais, tokiais kaip tėvynės meilė, balsai vėjyje, audra, žemė ir kitais, verčiančiais plaukus romantiškai plaikstytis, o žvilgsnį dramatiškai žvelgti į tolį. Nebuvo baisu šį albumą parodyti ir mamai, mano močiutei taipogi patiko, o kaimynas Bronius nė nemanė, kad metalas gali būti toks bendražmogiškas, toks artimas dūšiai ir visai Lietuvai. Kai paprašiau paaiškinti, kokias emocijas ir/ar mintis kelia ši muzika, jis sakė, kad muzika yra graži, gera, graži melodija ir gražūs, geri bei prasmingi žodžiai.

Stiprus ir kartkartėmis net vibruojantis atlikėjo vokalas kuo aiškiausiai artikuliuoja žodžius ir nepaisant to, kad toks vokalo iškėlimas man priminė estradinę manierą neleisti pencininkei neišgirsti skrupulingai išdikcijuoto „žaijbo“ ar meškėlakairiūkštiška maniera suvarytų žodžių galūnių - tylIAI (t.y. tyliai), nebeužgias (t.y. nebeužges), mania (t.y.mane), naktyja (t.y. naktyje), manau, kad jis yra būtinas, kai balsas šitaip koreliuoja su dramatišku žvilgsiu į tolį (o kartais netgi suspaustu kumščiu!). Muzika čia melodinga, neužkrauna jūsų mąstymo ir, turbūt, galėtumėte ją niūniuoti kepdami blyną ryte, kuomet toks pat tirli pirli netyčia prasiskverbia pro sieną iš kaimynės buto, kai ji, pusiaukurtė, vėl žiūri sveikinimo koncertą.

Jokių vėdarų, mėsos ir nepadorių keiksmažodžių, jokios antikrikščionybės, jokio sekso, jokio šėtono ir alkoholio. Čia nerasi jokių skonio receptorius suintriguojančių pipirų; tai – gitarizuota estradinė muzika, grėsmingai auganti vaivorykštės take šalia estrados princų ir princesių, perkūno pasakų, fanierinių gitarų bei dekoratyviai išžergtų kojų. Čia valkiojami „Lietuva“, „Tėvynė“ ir kiti, šiaip jau, visai nenegražūs žodžiai ar simboliniai įvaizdžiai tol, kol jų šimtasykinis kartojimas padaro juos beskoniais kaip iškramtyta guma – šlykščiais beverčiais bjaurybėm, o nesugebėjimas artikuliuoti dabarties regresuojasi į infantilią lingvistinę formulę epizuoti praeitį per tai, kaip kalbėjo Maironis (pvz., „Kur šiandieną Jinai?/Miega jos milžinai/Po žemių jų ilsis krūtinė!/Kaip po audrų didžių/Kad ant marių plačių/Užmiega vilnis paskutinė./Kur garsioji šalis,/Varius savo vilnis/Lig Dono ir marių Juodųjų?../…/Tik atbus gi kada:/Ne veltui ji tiek iškentėjo!/Kanklių balsą išgirs,/Miegąs kraujas užvirs/.../“ , - Maironis; Jaunoji Lietuva). Kitaip tariant, kaip ir kiti šios estradinės estetikos puoselėtojai, ji erzina perčiulpėtu atgimimo laikotarpio žodynu ir demonstruoja bedugnį giliamintiškumą/jautrumą taip, kad originalios it numelžtos karvės spenys metaforos („nauja aušra daugiau nebeužges“, „ugnis liepsnoja dar gyva“) ar personifikuotos tėvynės įvaizdžiai neįpusėjus gabalui pradeda pykint širdį. Net keista, kad šiame albume nėra gabalo apie mamą.

Tie, kurie teigėte, kad tai yra melodic heavy metalas, prasiplaukit smegenis, ne ausis.

Rokas Baškys „Lėlių teatras“
2011, Self released

1. Prieš audrą
2. Lėlių teatras
3. Deganti žemė
4. Balsai vėjyje
5. Už sapnų labirinto
6. Tėvynės veidas
7. Deganti žemė (radio cut)




Portale www.ferrum.lt paskelbtą informaciją naudoti, cituoti ar kitaip atgaminti kitose interneto svetainėse ir tradicinėse žiniasklaidos priemonėse be redakcijos sutikimo draudžiama.

Komentarai

Tik Prisiregistravę vartotojai gali rašyti komentarus