„Crazy Friends Fest“ – nepaisant nieko

Va, pasakykite man, kiek žmonių gimtadieniui dovanų norėtų… hemorojaus? O migrenos? O abiejų kartu? Nė vieno? O štai ir klystate! Atsirado viena asmenybė, gimusi po Svarstyklių ženklu, kuri nutarė pasidovanoti sau nei daug nei mažai – koncertą! Kaip tarė, taip padarė – sukvietė atlikėjus, susirado gražią vietą ant Tauro kalno ir prasidėjo…

Na, kam gyvenime teko organizuoti kažką daugiau nei pasisėdėjimą su alumi ir malonia kompanija, manau, nesunkiai įsivaizduos, kokia porcija pirmiau paminėtų ligų susijusi su koncertų organizavimu! Keli mėnesiai lakstymo, skambučių, susirašinėjimo tiek su žmonėmis, tiek su biurokratais, viską numatyti, viską padaryti, galų gale, pasirodys, kad kokio nors vidutinio dydžio dramblio nepastebėjo, pražiopsojo… Tokio, kaip, pavyzdžiui, vėsūs rudeniniai orai, beveik paskutinę minutę patiesę KATEDROS vokalistą ir vos neišvertę iš klumpių net dviejų pagrindinės vakaro grupės narių. Jei jau ir šitie būtų nesugebėję koncertuoti, didžiausias gimtadienio noras, manyčiau, būtų buvęs virvė, gabalėlis ūkiško muilo ir taburetė.

Ir štai – išaušo diena X! Graži, saulėta, nors ir vėsoka… Spalio šešioliktoji, „Mulen ružo“ apylinkės. Iš visos Lietuvos, artimo ir tolimo užsienio sugužėjo svečiai sveteliai, idant pasveikintų jie mūsų visų gerbiamą, mylimą vienintelę ir nepakeičiamą Crazytę! Nešė jie dovanas, tempė instrumentus ant pečių, repetavo dainas ir sveikinimo kalbas! Tiesa, iš pradžių rodėsi, kad muzikantų bus daugiau nei žiūrovų, nors renginiui įpusėjus situacija kiek pagerėjo.

O renginys žadėjo būti ambicingas: dalyvauja nei daug nei mažai – dvylika kolektyvų! Dvi scenos! Kaip jau minėjau anksčiau, pagaliai į ratus ėmė kristi dar prieš renginio pradžią. Pati pradžia irgi vėlavo, nesmarkiai – vos porą valandų. Buvo aišku, kad numatyta pasirodymo tvarka eina velniop, organizatoriai dūzgia tartum bitelės, pati solenizantė tiesiog gyva iliustracija žodžiui „stresas“. Trumpai tariant, normali, normalaus renginio pradžia. Bare – „Vilniaus Tamsus“ už penkis litus. Basono neduoda.

Ir taip, koncertas prasideda, grupė keičia grupę, kol vienoje scenoje vyksta pasirodymas, kitoje intensyviai derinamas garsas, žiūrovai tarytum bizonų banda dunda iš mažosios salės į didžiąją ir atvirkščiai, pakeliui sustodami atsigerti prie baro. Toliau papasakosiu savo įspūdžius iš festivalio, jie gali būti visiškai priešingi nei bet kurio ten buvusio ar nebuvusio, taip pat jie gali prieštarauti oficialiai nuomonei.

Mažoji scena, ROTARY PUMP. Pristatyti kaip iš Pasvalio, vaikinai, pasirodo, yra aukštaičiai iš Dusetų. Groja neblogai sukaltą energingą heavy, man sukėlė asociacijų su amerikiečiais DANZIG. Nežinau, ar čia pirmas šios kompanijos pasirodymas, bet kuriuo atveju noriu pasveikinti su tikrai geru debiutu. Toliau šitaip!

Didžioji scena, ROJAUS TŪZAI. Akustinė programa. Niekad nebuvau didžiulis „MTV Unplugged“ gerbėjas, bet tai, kas dėjosi čia… Kas galėjo pagalvoti, kad dvi akustinės gitaros gali sukurti tokią masę! O kur dar nepakartojamas Meškėlos balsas, puikūs, prasmingi tekstai… Neilgai truko ROJAUS TŪZŲ pasirodymas, bet pasijutau taip, lyg plentvolis būtų pervažiavęs… Visgi – kokia įtaiga!

Mažoji scena, WICKED SIDE. Svečiai iš Lenkijos, dėl visų organizacinių rokiruočių sugroję dusyk, padovanojo gerą dozę rokenrolo. Toks senas geras, pirmosios kartos heavy metalas. Jei reikėtų palyginti su kažkuo, ką visi žino, pirmiausiai į galvą ateina RAGE ir ACCEPT. Gerai, smagiai, nuotaikingai. Ir du kartus.

Didžioji scena, THUNDERTALE. Jaučiu simpatijas šiai kauniečių grupei nuo pat pirmo karto, kai juos pamačiau tame pat „Raudonajame malūne“. Tai buvo taip seniai, kad netgi debiutinis jų albumas „Rising Power“ dar buvo tik planuose. Energingos, nenuvalkiotos, malonios kompozicijos ir tas nežmoniškai nuostabus dvigubas vokalas… Kokie balsai, kokie balsai… Didelis medalis už „kultūros nešimą į mases“ ir už dainą „Už Tėvynę“, atliktą kartu su Jeronimu ir Vitalijum.

Didžioji scena, SBS. Visi mes puikiai žinome ir mylime šią kompaniją ir, kaip atrodo jų šou, irgi įsivaizduojame. Linksma. Dainos gerai žinomos. Vitalijus Kairiūkštis šiandien šilčiau apsirėdęs – be pėdkelnių ir su ulonų švarku. „Svetimi Paukščiai“, „Žaidėjas“, „Naktyje“… Pasirodymo pabaigoje maestro Vitalijus, jo žodžiais, „Grąžino skolą“ ir dainą „Mėnulio Šviesa“ atliko sykiu su Jeronimu ir Laurynu. Darosi karšta…

Mažoji scena, MOHICANS OF ROCK. Komanda, grojanti vien koverius. Neblogai ir originaliai. Savo gėdai turiu pripažinti kad atpažinau toli gražu ne visus. Šiaip ar taip – maloniai praleistas laikas. „Rebel Yell“, Yeah!

Didžioji scena, PILIGRIMAS. Kas gi nežino PILIGRIMO? Jau kad padavė kauniečiai „oldskūlo“ per visus galus, tai padavė! Ne visi panešt galėjo. Velniai raguoti, vienintelis to vakaro pasirodymas, kur nusimatė kažkas panašaus į pogą ir scenos nardymą (iš tų kelių dešimčių atėjusiųjų dalyvavo beveik pusė). Aš nešokinėjau. Nors tokia mintelė buvo atėjusi į galvą. Ir nors patys muzikantai nebuvo labai patenkinti savo pačių pasirodymu, visgi stogą nurovė, smegenis išdrabstė. Ir dar – noriu albumo, velnias griebtų!

Mažoji scena, DOUBLE VISION. Paklaustas, kokiam stiliui būtų galima priskirti jų grojamą muziką, vokalistas rimtai susimąstė, po to nusprendė, kad tinkamiausias terminas būtų, cituoju, „isterinis rokas“. Gerai, tebūnie. Nors su visa pagarba grupės talentui, sakyčiau, kad ant scenos kompanija jautėsi ramiai ir užtikrintai. Vėlgi, jei reiktų papasakoti, į ką tai buvo panašu… Kažkas paimta iš grunge, kai kas iš modern rock, daug eksperimentų su skambesiu. Kažkuo primena PEARL JAM ar ALICE IN CHAINS, tik daug sudėtingiau.

Didžioji scena, MAVRIN. Gimtadienis, gimtadieniu, bet ne pro šalį būtų prisiminti ir tuos savanaudiškus tikslus, kurie atvedė mus čia šįvakar. Sergejus Mavrinas ir grupė. Vienas talentingiausių Rusijos gitaristų ir viena įtakingiausių šios šalies metalinės scenos figūrų, dalyvavęs daugumoje reikšmingiausių roko ir metalo projektų, su malonumu priėmė kvietimą atvykti į Lietuvą. Pasirodymas truko tikrai ilgai, aš dabar net negaliu pasakyti, kiek tiksliai. Dabartinis vokalistas Artiomas Styrovas, nors ir kritikuotas interneto platybėse už ribotas vokalo galimybes, mano kuklia nuomone, su savo pareigomis susitvarkė puikiai. Aišku, išlindo amžina „Mulen Ružo“ bėda – prasta salės akustika. Prie pat scenos vokalas nukeliavo kažkur į antrą planą, taigi, norint kokybiškesnio garso, teko keliaut prie garso operatoriaus. Velniškai įdomi Mavriko grojimo maniera – soluočių metu abiejų rankų pirštais iš viršaus, kaip su kanklėmis. O gal taip ir reikia?

Mažoji scena, SAMMAGON. Macna, macna dzūkiška samanė, o ir patys dzūkai ne iš kelmo spirti! Lankstinuke buvo juodu ant balto parašyta – folk metalas. Na, aš ir tikėjausi tokių lietuviškų FINNTROLL. Kurgi ne! Iš vienos pusės, tie kūriniai su smuiku ir moterišku vokalu – daug rimtesni ir melodingesni, o „normalūs“, taip sakant, gabalai – daug piktesni ir energingesni. Ir „Breaking The Law“ pabaigai.

Didžioji scena, SOUL STEALER. Pusė dviejų nakties. Scenoje šėlsta Jeronimas Milius ir kompanija, priešais sceną – ištikimiausi gerbėjai, akis pasirėmę degtukais, nes surizikavęs mirktelėti gali atsibusti po kokių dviejų valandų. Pagarba „Sielų grobikams“, atidavusiems visas jėgas tai mažai auditorijos daliai. Pagarba žiūrovams, iš paskutiniųjų palaikiusiems mylimą grupę net po dešimties valandų trukusio beprotiško maratono.

Apibendrinant galiu pasakyti, kad tokio milžiniško gerų emocijų užtaiso jau senokai nebuvau gavęs. Gera nuo muzikos. Gera nuo atmosferos. Gera nuo bendravimo. Gera nuo alaus.

Labanaktis visiems.