„Burning Steel“ festivalis – ir sakyk paskui, kad velnio nėra!

Foto: Crazyte. Daugiau foto čia>>

Tikrai, velnias yra. Ir gyvena jis Belgijoje, įkūrė sau kompaniją „Metallysee“ ir nebaudžiamas tyčiojasi iš savo pasekėjų. Ir, kol Lietuva vadinsis Marijos žeme, tol nė vienas šėtono adeptas negalės įkelti savo skeltos kanopos į mūsų koncertų sales. Juokai pro ašaras… Manau, ne man vienam, sužinojus kad trys pagrindinės headlinerių grupės Lietuvą aplenkė didžiausiu lanku ir perspėjo apie tai paskutinę minutę, kilo noras pasieškoti virvutės ir muiliuko. Rupūs miltai! Jei turėčiau ryšių ir galimybių, tai šitą „šaraškę“ taip sudirbčiau, kad ateityje su jais nė viena grupė nebenorėtų turėti reikalų. O kol kas belieka drabstytis putomis ir ryti vaistus nuo pagirių. Ką gi, privalau visus perspėti, kad tolesnė mano rašliava bus labai įtakota bjaurios nuotaikos, tad jei šis nuodų persunktas tekstas ką nors užgaus, nurašykite tai mano susierzinimui.

Oras tądien irgi buvo velniškai „geras“ – pats tas pasivaikščiojimui po lauką, bet visgi namie nenusėdėjau ir nusitrenkiau pasižiūrėti į tai, kas liko. Kaip nebūtų keista, žmonių susirinko nemažai, nors ir tie patys, matyt, dar neatsigavę nuo šoko – tylesni ir nekalbesni, nei įprasta. Patekę į vidų sužieduojami kaip paukščiai ornitologijos stotyje. Čia laukia dar viena velniava – nedirba „Mulen Ružo“ rūbinė, matyt, klubo savininkai tai dienai planavo pragarišką karštį. Dabar man reiks tampytis su ta velnio (atsiprašau – mano) striuke per visą koncertą kaip katei su kačiukais.

Renginys vėluoja (kaip nepavydžiu tiems, kas atsitrenkė į šitą skylę trečią valandą!), bet nedaug. Susiurbęs „Tauro“ bizalo stiklinę (kiek sau prisiekinėjau, kad nebepirksiu alaus klubo patalpose!) truputį atsipalaiduoju ir išsidrebiu kampe, stebėdamas visą šitą erzelynę ir sveikindamasis su pažįstamais. Nepaisant šalto oro, kai kurios mergužėlės vilki taip, kad mane suriečia aštrus spermatoksikozės priepuolis. Kuo nuimti stresą? Žinoma! Dar alaus, prašyčiau… Ei, aš gi prašiau alaus, ne Kalnapilio! Galų gale apsauga susimyli ir salės durys atsiveria.

Pirmieji šią šaltą dieną pirtį užkuria mano „zemliokai“ SAPLES. Ir dar kokią pirtį – vantos skraidė į visas puses! Nors penketukas nekoncertavo daugiau, nei metus ir prie gitarų prileido du naujokus, nei grupės stilius, nei techniškumas nuo to nenukentėjo. Vyšnia vaiposi, šokinėja, demonstruoja plačius gabaritus (nors iki manęs jam dar toli) ir dar platesnį balso diapazoną – akivaizdu, kad jis mėgaujasi buvimu ant scenos. Grupės naujokai irgi nestovi kaip įkasti, kas kartais nutinka su nepatyrusiais muzikantais, akį karts nuo karto pradžiugina trigubas ar net keturgubas „malūnėlis“. Trumpai apibūdinant – gerai, bet mažai. Per bisą publika teišprašė „Unjust Judgement“. Beje, dar toks faktelis – su kuo nekalbėjau, visi kaip susitarę tvirtino, kad ėjo „tik dėl SAPLES“.

Renginys eina „non – stop“ ir scenoje jau gitaras niurko SOUL BROTHERS. Dar vienas Brotheris apsiskelbia fan klubu ir nuskuba pakvailioti prie scenos. Na ir tegul sau. Tuo tarpu man, nors heavy mėgstu ir gerbiu, muzika „nelenda“ ir viskas. Ir nekaltas čia nei klavišininkas, nei įgarsintojai, o tik mano bloga nuotaika. Kliūva praktiškai viskas – tai gitaros iš ritmo išsimuša, tai vokalas „ant aukštų“ ima ir užlūžta. „Vaidenasi,“ – nusprendžiu pats sau ir nueinu dar alaus.

Belakant „kontrabandinį“ (vietinis nebelindo visiškai, o pilti tokį šventą gėrimą į skrandį per prievartą yra didžiausia nuodėmė) ateina ir OBTEST eilė. Nesant kitų headlinerių, organizatoriai, matyt, nusprendė padaryti programos vinį iš šios pagonių kompanijos ir festivalio laiko liūto dalį skyrė būtent jiems. Visai protingas žingsnis, sakyčiau, bet būtent OBTEST pasirodymo metu garsas nuprastėjo tiek, kad liko girdėti tik vokalas ir ritmo sekcija, o ir ta pati ne visa – išskirti buvo galima tik „bačkas“ ir kartais dar lėkštė kuri nors pasigirsdavo. Gitarų skambesys susiliejo ir pasidarė panašus į siuvimo cecho triukšmą. Būtent tokie dalykai mane vedė iš proto – kai matai ant gitaros grifo atliekamą solo ir negirdi NĖ VELNIO! Gelbėjo tik tai, kad didžioji repertuaro dalis mokama vos ne mintinai ir, ko negalėjai išgirsti, buvo galima bent jau įsivaizduoti.

Aha, pirmieji užsieniečiai šiandieną – estai DAWN OF GEHENA. Skamba energingas ir melodingas epic doom, tikrai turintis kažkiek panašumo su CANDLEMASS (o dabar ateis piktas Brotheris ir duos man velnių už tokią netikusią klasifikaciją!), netgi garsas trumpam pasitaisė, na, bent jau gitaras buvo galima skirti. Žiūrovų dauguma, matyt, nusprendė, kad „ne tr00 ir ne brutal“, tai galima ir prasivėdinti. Gal būtent padidėjusios erdvės sąskaita garsas ir pasitaisė.

Kita estų komanda MUST MISSA jau nuo pirmųjų akordų sukvietė išsibarsčiusius žiūrovus artyn. Energijos ir ekspresijos šiai kompanijai tikrai netrūko, netruko įsisukti pogas, o kai ant scenos atsirado dvi go go šokėjos (ačiū Dievui ne tokios, kaip CARPATHIAN FOREST!), tai akimirksniu padidėjo grūstis prie scenos. Pasirodymo pabaigoje man bosistas dar ranką paspaudė (rankos dabar mėnesį neplausiu!).

Paskutinieji ant scenos įsikuria broliai latviai labai jau įmantriu pavadinimu URSKUMUG. Žiūriu ir savo akimis netikiu – kompanija atrodo taip, lyg prieš koncertą būtų degančias padangas gesinusi. Klavišininkas, matyt nušovė savo kepurei paskutinę Latvijoje poliarinę lapę (o gal porą persiškų katinų), tuo tarpu gitaristas pasitenkino pora nudobtų bulvių maišų, iš kurių pasisiuvo abitą ir stikline aktyvintos anglies, kuri ištekėjo pro lūpų kamputį. Vajetau, kas ten vokalistui ant kaklo? Burunduko kaukolė? Klaikesnio sceninio įvaizdžio dar nebuvau matęs. Muzika tuo tarpu nudžiugino – vienintelis šįvakar matytas black metalo kolektyvas sugrojo labai neblogai. Klavišiniai suteikė muzikai tokį modern/industrial skambesį. Kažkas palygino juos su kauniečiais NAHASH, bet asmeniškai aš jokių sąsajų, išskyrus nudrįžusį abitą neįžvelgiau, mūsiškiai ir techniškesni ir atmosfera daug juodesnė.

Ką gi, pabaigai reikėtų apibendrinimo. Net nežinau. Galėjo būti geriau? Be abejo. Galėjo būti blogiau? Blogiau būti visada gali. Visgi (kalbu iš savo pozicijos) nepasigailėjau, kad nuėjau. „Tūsas“ buvo neblogas, o sekantis sunkiosios muzikos renginys greičiausiai įvyks tik rudenį. Sezono uždarymas.