„Built to Grind IV“ – sekmą dieną grindink tai, ką šešias statei

Foto: Rūta. Daugiau foto: čia

Autoriaus kalba palikta su vaizdžiais aukštaitiškais (ir ne tik) išsireiškimais.

Ką gi, tai buvo turbūt antrasis „Built to Grind“ festivalėlis, kuriame sudalyvavau. O būta jų visai smagių praeity. Grinderių „kromelis“ nepasišiukšlino ir surengė dar vieną.

Tiesa, šįkart viskas vyko kažkaip išoriškai nebelabai undergroundiškai: prie pat gatvės esančiame klube („Intro“, jei dar kas pramiegojo), su nepanašia į HC stovyklą apsauga-kontrole, bet užtat su labai undergroundiška atmosfera. Kaip teigiama vienos iš grupių būgnininko Joškės DiKaplerio komentare, čia išeina tartum kažkoks žiburėlis, nes beveik tie patys veidai susirenka jau kelintą kartą.

Ale pradžia nutįso tolyn, nes reikėjo važinėti į gelbėjančią studiją tai „pereitukų“ (tokie ypatingi laidai su kištukais ir rozetėmis, skirti nevienodai aparatūrai sujungti), tai 18V (?) maitinblokio. Kai „garsas“ buvo paderintas, prasidėjo „Karvės žolės“.

KARMA JAWLESS

Nu kų galiu pasakyt? Nors raštiškai vis niekaip neapžvelgiu jųjų debiutinio darbelio „willewallomar1llyneosbourne“, bet gyva pradžia buvo kitokia, nei debiute. Vajė vajė, kokis naravus tu-ka tu-ka gabaliukas išėjo. Vėliau vokalistui neleidus perskaičiau, kad jis vadinosi „Sraigės iššika“. Pagarbėlė.

Deja, buvau per daug apspangęs nuo negirdėtumo (o gal nuo šv. mišių, lankytų kitoje gatvės pusėje prieš porą valandėlių), todėl taip ir prastovėjau. Nu, sekantys gabalai vis „senėjo“, o jie man – liūdnesni, tad nuojauta ėmė sakyt, kad šansai pasišokinėti mažta. Kiras Rudagalvis atrodė, žinoma, neblogai, visas „kruvinas“ ir vis pasitepliodamas savo veidą bei marškinėlius savo teatriniu mišinuku, o ir ardėsi jis kaip užvestas.

Ale scenos senbuviai, o ir jaunimėlis kažkaip vis nedrįso aktyviai sekti paskui „Karvės žoles“. Vis dėlto kažin koks muzikinis posūkis įvyko ir teko man įsivelt į publikos priekį. Ir, kad gi tavi grauzmas pajimtų, kaip tik tada prasdėjo mošingas. Jo, o dalyvių buvo kokie 6-8. Kiras vis pokštavo, tai perspėdamas, kad va tuoj tuoj pasakys anekdotą, tai pranešdamas apie atliksimą grupės GROL koverį, tai akimirksniu pasigaudamas publikos replikas apie METALLICĄ ir įpaišydamas jas į repertuarą, o kartais ir užpakalį paviešindamas mūsų akivaizdai pagal įvairius brėžinius bei pakritinėdamas on-stage ekstazėje.

Na, kitų grupės narių perdaug neteko stebėt, bet Girius, man regis, gan ramiai mėgavosi bosu, o Majonezas ir taip turėjo daug gitarinio darbo, nes gitara taigi viena, todėl nu ką ten ir beprišokinėsi. Užtat bembačius Slavka sportavo už visus, kaip ir visadu kad tenka būgninykams. Žiūriu, visai neblogai Jonava sutapus su Vilnium. Ir tvatina visai gražiai. Gerai įsišėlus viskas ir pasibaigė.

Nu, suvokiau visko vėlavimus, bet nesusilaikiau nepaprašęs dar sykį pirmojo gabaliuko. „Karvės žolės“ buvo pakankamai apsvaigę nuo šlovės ;), todėl kas jiems beliko? Tik sutikti. „Sraigės iššika“ pavaldė ir vėl, dėl to labai džiaugiausi. Nu ką, ekshibicioniškiausia vakaro grupė. Kirai, ar neskauda nugaros ir šiknos :))?

PER KRYŽIŲ IR KANČIĄ TAVO

Stebėdamas vieną iš mylimų grupių dažnai imi, žmogus, ir net nepastebi to akimirksnio, po kurio kažkas su ja atsitinka. O tadu atsitiko. Ar mano galvoj, ar garsisto pulte, ar grupės nuotaikoj… nežinau. Esmė ne ta, kad užtruko instrumentų susiderinimas. Esmė ta, kad dabar grupė man gana neskambėjo. T. y., skambėjo, bet žiauriai be mėsos. Dar pasiguodžiau garso operatoriui, o jis ir sako: „tai kad žinok, kai užkeliam gitarą, prapuola bačkos ir vokalas“. Vokalas… Neįsivaizduoju, kokiais būdais kriokia Jurgelis Yggius, bet jie perdaug žemadažniai mano regėtoms aparatūroms. Kai jis oralina kartu su metalKriste, nu tenka sustot ir žiūrėt. Kitaip nu nėra jo ir negerai. Gal nebent išskyrus tą dainelę, kur Yggius pasiima du mikrafus, pasistoja ant pakylos ir su tokia išraiška growlina į juos abu, kad jam sakyčiau tiesiai į Trutnovo sceną rekomenduojama važiuot :) ateinančią vasarą. Efektas nepaneigiamas.

Kiek atsimenu, nuskambėjo ir „Doc. dr. Vaclovas Mėsa“, ir „Radiniai“ (turbūt kitaip vadinasi), ir BLOOD DUSTER koveris. Tikra tiesa, grupė visai pakeitė savąją programą. Beje, per Kalėdas Latvijoje įrašinėjo albumiecą. Įdomu, kiek ten dainų iš naujosios programėlės, ir kiek iš senosios?

Kaip bebūtų, įdirbis :) jautėsi, tad atšokta buvo irgi kone viskas. Na, būgnininko DiKaplerio nuomonė buvo ta, kad jis bendru grupės pasirodymu patenkintas neliko. Nelikau ir aš. Biso nebuvo. Ir labai gerai, mano nuomone, nes kaip pasisakė bosus tą vakarą demonstratyviai kankinęs Žalias Velnias, „mums šiandien „labai“ sekasi!“. Ko gera, žvaigždiškiausia vakaro grupė: atėjau, derinausi, pagrojau, be biso, išėjau. Laukiam albumo, buožės! :]

DISFORIJA

Šitiek seniai mano begirdėti. Sykį Kaune ir sykį Vilniuj. Išsiplepėjo iš anksto, kad su Arma bus. Arma – toks vokalistas. Buvęs. Daug kur. DISFORIJOJ, daugiausiai, skryminęs. Ir nugirdau, kad bus su nauju gitaristu. O pastarasis irgi, matyt, nepėsčias (iš Visagino?), nes turi pa(si)gimdęs projektą TORTURED BY TURTLES. Nu ale o bet tačiau jeigu PKiKT dirba tol, kol gauna norimą skambesį, tai DISFORIJA dirba tol, kol jiems gerai (pasak legendų :). Va tokia išankstinė nuomonė. O čia pat ir vakaro stiliagos on-stage išlindo.

Jonaviškių apranga… čia praverstų atskira pastraipa. Yggius paryškino savo moteriškąsias savybes, užsidėdamas peruką. O Arma – ryškiai vyriškąsias, nes man jame labiausiai įstrigo byrka su kleckais, dailiai išsikišusi per spalvingus forso/šeicho chalatus/obtiažkes ir apsigobusi juodos spalvos rūbo dalimi, skirta tik jai. Efekto paryškinimui Armantas nepasikuklino už juostos (ar diržo?) prisitaisyti ir dirbtinį lytinio organo prailgintuvą. Na, reikalui pajudėjus jis (prailgintuvas) krito į žiūrovus (kaip ir šeicho perukas), bet kadangi arti šėliojo tik vėl gal kokie 6-7 veideliai, tad toliau neaprašinėsim. Gal tik tiek: gitaristo įvaizdžio neatsimenu, na, toks ramus žmogus, o būgninyko Slavkos mantija, neįmanomo didumo juodi akiniai bei super galvos apdangalas buvo išties burtininkiški/popiežiški. Tiesiog akių nesugebėjau atitraukt. Ir net žmogaus nepažinau pradžioj. Rimtai.

Nežinau, ar jie pateisino savo grojimo-iš-durniavimo dėsnį, bet regis sekėsi neblogai. Arma pradžioj buvo uždėjęs kažžžžžžkokį debiliškai smagų įgarsintą anekdotą iš CD, kur vienas ne toks kietas vaikinas rusiškai su gruzinų akcentu ieškojo pas labai kietą vaikiną: „A Gogi zdės ne žyviot?“

Sakykim, visai į temą buvo tas kvailiojimas :), bet persijungti prie kitos nuotaikos ir muzikos man greitai nepavyko. Matyt, ne man vienam, nes po eilinių padėkos šūksnių Arma supyko ir suvėmė kažką tokio: „Tai ko jūs, blyn, iš pasigailėjimo čia rėkaujat?!“ Nu kodėl gi, mes žmonės ne pėsti, tad situaciją bandžiau taisyti rodydamas fakus scenai šokio vidury, bei skanduodamas „fak jū!“. Regis, ne aš vienas.

Repertuaras prasidėjo senbuviams turbūt jau klasikiniu šlageriuku „Zuzana negali gyventi be bananų“, o daugiau užvadinimų tiksliai ir neatsimenu. Armantukas juos turbūt irgi primiršdavo, nes imdavo ir skaitydavo iš lapuko, it kokios grupės GROL seną įprotį būtų pasigavęs. Ir susikeikdavo kartkartėm įmantriai, kaip koks švedas per Kalėdas.

Na, nestovėdamas vietoje jis ne tik skrymino, bet ir gruntino. Kaip visada, net pritūpdamas :). Yggius, žinoma, neatsiliko su savo giliąja gerklele, bet regis daugiau žemų dažnių pridirbo su stygom ir pirštais. Vat lyg ir norėjosi daugiau jo balso, bet rašant ataskaitą taip nebeatrodo. Gal ir tikrai Yggiaus vokalo solo labiau tiko tais laikais, kai jo bosinė gitara buvo fuzuota ir kai grupėj grojo tik du nariai…

Ką gi, Jonava saviškiu freestyle-noise-grindu pateisino, bo nuotaikos prisigeneravo gan nemažai iš dalyko, kuris turėjo būt gan chaotiškas ir kuris tokiu man nepasirodė. Liūdna, bet ir per šią grupę gailėjausi tądien lankęsis bažnyčioj ir išvis gailėjausi, kad egzistuoja Saulės pliūpsniai ir kiti sunkiai nugalimi gamtos veiksniai, dėl kurių žmogus elgiesi kaip išpindėjęs. Nu bet viena yra muzikos vientisumas, o kiek kita – energijos vientisumas. Vieno iš jų užteko ir nelabai dabar supaisysiu kurio… O kai kuriems tai buvo čielas vakaro čviekas. Biso, regis, prašėm. Aišku, nebuvo. Užtat buvo ilgas Armantuko šau, kai jis paleido iš naujo savo Gogį ir krizendamas pagal dialogą kreizėjo (ant scenos likęs vienas). Ką gi, užsikreizėjo ir dalis publikos, kurie nuo šokinėjimų jau pavargę buvo. Nagi, šioks toks nihilistinis/egzistencialistinis šposavimas gavosi. Šitokiu pavidalu jis net sekančius dalyvius lenkus pristatė. Įdomu, ar daug rusiškų keiksmažodžių moka lenkai ;)? O kiek pamenu, jie buvo pristatyti kaip „pšekai“. Ir sakyk po to, kad mūsų grainderiai kairieji ;)).

Laukiam Jonavos dar, kai magnetinės audros publiką veiks kitaip. Heh, turbūt narciziškiausia vakaro grupė :)! Nors ką ten iš Jonavos, jei visi nariai jau sostinėj tupi :(.

STAGNATION IS DEATH

O štai lenkai iškart kitokie pasimatė. Rimtas požiūris į instrumentų susiderinimą. Vokalistukas, turbūt grynas sXe, pastoviai vaikštinėjo tarp žiūrovų ir tikrino grupės skambesį kas kelias sekundes. Va, dvi gitaros – jau iškart mėsa. Nors žadėjo groti maždaug freestyle-grindcore-deathmetal, man jie skambėjo itin metalkoriškai. Iš pirmų akordų prisiminiau taip pat prieš metus ar/bei du matytus lenkiokius ANGELREICH ir iškart supratau, kad greitas veiksmas jau čia. Tiesa, prieš pat pasirodymą atsivėrė ir jų propaguota „Good Night White Pride“ emblema ant scenos uždangalo. Na, muziką gi klausiau, todėl emblema netrukdė. Pastebėjau ją tik pabaigoj.

Tai buvo pirmoji žiburėlio muzika, mane užkabinusi besąlygiškai. Matyti, jog kolegos nemažai dainų paskyrė socialinėms, visuomeninėms ir bendruomeninėms temoms. Dalis narių, manau, priklauso sXe. Pvz., vokalas ir bembačius. Nes vokalas sykį pasiprašė vandens iš publikos. Duodu jam savo buteliokų ir sakau: „This is clean water“. O tas netiki, pažvengia ir perduoda savo bosistui. Tas patikrina, patvirtina ir tik tadu sertifikuotas butelis nukeliauja bembačiui. Ką aš žinau :).

Kiek atsimenu, lenkams begrojant padaugėjo publikos – ir aktyvios, ir pasyvios. Šou buvo energingas, nuotaikingas ir kitaip geras. Gal net sakyčiau antidestruktyviai pozityvus.

Atkalę intensyvų pusvalanduką jie pranešė, kad viskas baigta. Buvo liūdna, o ypač todėl, kad vėl labai norėjosi pirmojo kūrinio, katras nuskambėjo tikrai graindiškai. Kai taip pasakiau vokalui, jis paaiškino, kad mažai laiko lieka latviams. Ką gi, patikėjau. Neslėpsiu, veržliausia vakaro grupė. Kaip gaila, kad pamiršau nusipirkt jųjų CD(R)… :(

TRAUMA MORALIS

Mažai kas tikėjosi gero latvių pasirodymo. Ypač turbūt dėl pavadinime inrašyto žodžio FUNK. Be to, nariai tik trys. O tai buvo antroji žiburėlio muzika, kurią jau ir aš pavadinau čviekais. Iš išvaizdos – tarsi metalai. Šaiposi taip dažnai, tartum grupė GROL (ankstyvoji). Linksma daros nuo tų latvių, tartum klausantis Rolando Kazlo :]. Gal pavardinsiu dainų tematiką vietoj didelių analizių. Taigi dainos buvo:
* apie tavo senelių seksą;
* su funku, interptu į death-graindą kelis kartus;
* apie bleką du kartus (jeigu koveriai, tai originalių grupių neatsimenu);
* apie folką panaudojant lūpinę armonikėlę; m/
* apie defą (regis, grupės NILE „koveris“).

Dainos trumpos, mėsos iki soties. Ir tas keista, nes gitara juk viena. Hm. Latvių pagrindinio vokalisto gerklelės tembras man itin priminė Yggių. Keista, bet skryming/šizofrenik vokalą atliko bembinykas. Trečias veikėjas grojo gitara, todėl, reik manyt, boso išvis nebuvo. Ir nepasigedau :).

Nu o mūsiškiai irgi rodė, kad nepasduoda: beveik jau pabaigoj užlipa uteniškis Baltrus prie latvių (visas dreduotas) ir apskabinęs vieną pakriokia ir surėkia į mikrofoną kažką tokio: „Brąliūkai mūsų, jūs jėga, mes jus mylim“ :).

Įvertinus tai, kad nei mošintis, nei pogintis sveikatos nebebuvo, ir tai, kad dauguma išskubėjo paskutinių troleibusų gaudyt, iš kažkur pasigimdė judrios liaudies ir šėlom kaip per diskoteką. Patiko. Latviečiams, kaip supratau, irgi :)).

Publika

Mažai jos. Juolab, dar mažiau šėlsmo, pogo ir ypač mošingo. Buvo keletą sykių užsikūrus ta publikos pragaro ;) mašina, bet neilgai išgyveno. Keisčiausia, kad aktyviam dalyvavime daug ilgaplaukių reiškėsi. Na, iš visų kokių 6 gal 4 buvo. Nemažai kas sėdėjo pakraščiuose ir vėliau, įtariu internete peikė didžiąją dalį konco. Ei, šitie kolegos, turiu jums pastebėt, kad tokiais atvejais apsimoka surizikuot savo įvaizdžio kietumu ir bent vieną smagiau skambantį gabalioką atidūkt nevisai pagal savo norą. Remkime undergroundą veiksmu ir nestovėkime it LRT filmuojami visiškai visą laiką :). Pagarba vienam jaunam volasui su akinukais, katras dūko per visas grupes nesustodamas :). Nu gerai, lipu iš tribūnos.

Už šventelę dėkui organizatoriams, prof. inhab. undr. Moriarti iš Kryžiukų ir ponui G. Bus dar tų nuostolių. Aišku, suprantu, kad „Napai“ ant nosies ir kad Vilnius pagailėjo savo piniginių, bet tai turbūt ir yra undergroundas už dešimt litų. Sostinėj. Sekmadienį. Ačiū :).

Išvados

* KARMA JAWLESS – ekshibicionizmas su „Sraigės iššikos“ jėga.
* PKiKT – senas arklys blogą dieną garu ištraukia :)?
* DISFORIJA – papilnėjusi, bet kaip ir visad, bb nuspėsi stilių.
* STAGNATION IS DEATH – metalkoro + sXe jėga.
* TRAUMA MORALIS – štai taip jaunimas šaiposi iš rimtumų: tuo pat metu linksmai, galingai ir išvis brąliukai jūs mūsų :).
* Liūdna, kad nei vieni lietuviai nepakaitino manęs taip, kaip užsieniečiai.
* Kai ateini į DIY/HC renginį su užsieniečiais, žmogau, ir dar po to turi pinigų, būtinai pasiteirauk, kur kiekviena grupė parduoda CD/CDR, nes po to dar nagus griauši iš ryto…
* Malonu, kad vis dėlto dar vyksta tokie renginiai. Tokie = graindiški. Va tik kur rūsiuką su vėdinimu dar kad gavus :)).