„Baltic Prog Fest 2008“ – festivalis toliau progresuoja

Foto: Crazyte. Daugiau foto: čia >>

Pradžia

Tęsiant praeitų metų tradiciją, progresyvas toliau propaguojamas Lietuvoje. Labai gerai. Šįsyk jau pakviesta daugiau aukšto kalibro grupių, tarp kurių šviečia ir keletas senųjų prog scenos veteranų vardų: FINAL CONFLICT, Nick Barrett & Clive Nolan ir legendiniai italai DELIRIUM. Veiksmas vyksta toje pačioje visų mylimoje Arvydo sodyboje. Kaina ir šį kartą visiškai nedidelė. Taigi renginiui pasiruošta puikiai, viskas turėtų būti tobula. Netgi paskutinę dieną prieš festivalį internete nuskambėjusi naujiena, jog Širvintų rajono savivaldybė „išmintingai“ nutarė neleisti festivalio vietoje prekiauti gėrimais ir maistu, nuliūdino turbūt tik pačius organizatorius. Taip sakant, uždrauskite žmonėms gerti ir jie prisigers kaip niekad… Juokauju, taip nenutiko :).

Pirmoji diena: daug linksmybių

Renginio vietą pasiekėme lydimi draugiško šunelio, kuriam davėm vardą „Prog Dog“ (kažin, kurios grupės jis labiausiai laukė? :). Kaip ir pernai, atvykome vieni pirmųjų, todėl, naudodamiesi proga, pasistatėme palapines geriausiose vietose, kur beveik visada būna pavėsis ir netgi karštą dieną alus išlieka vėsus. O tai, be abejo, yra didžiulis pliusas, turint omenyje, koks žiaurus anticiklonas nusprendė iškepti Lietuvėlę šiomis dienomis. Gerai, užteks girtis ir pasakoti apie save, apsidairykime aplinkui.

Vienas dalykas iš karto nuteikia optimistiškai – tai didesnis žmonių skaičius. Sumeluočiau, jei imčiau tvirtinti, kad žmonių susirinko daug, tačiau, prisiminus praeitą „Prog Festą“, aiškiai matyti skirtumas. Kai pernai, tik atvykę į renginį, pamatėm pastatytas vos porą palapinių bei kelis vaikštinėjančius žmogelius, šiemet tokiu metu liaudies jau buvo sugužėję maždaug tiek, kiek anąsyk susirinko tik vakare. Visgi, ačiū dievams, tai šio festivalio nepavertė masine „tūsofke“ (kuo būtų galima apkaltinti kai kuriuos kitus Arvydo sodyboje vykstančius renginius). O taip, puiki atmosfera išlaikyta.

Po kur kas mažesnio nei pernai vėlavimo (jei atmintis neapgauna, apie 20-30 min.), vedėjai pristatė pirmąją grupę. Tai vieninteliai šiemet grojantys lietuviai – ŠV. SODAS. Žinoma, tokie kaip THE SKYS duotų kur kas geresnį startą šiam renginiui, tačiau, turint omenyje progresyvo pasiūlą mūsų šalyje bei nenorą kartotis, šis pasirinkimas visiškai suprantamas. Nepasakyčiau, kad ŠV. SODAS turi kažką aiškiai progresyvaus. Ne, jie daugiau psichodeliški. Tačiau per daug nesileisdamas į diskusijas, ar ši grupė čia „į temą“, ar nelabai, pasakysiu vieną dalyką – jie turi ugnies. Ir tai žmonėms patiko. Pasirodymą pagyvino ir šioks toks šou – mišių parodija. Ką ir bepridursi – smagu. Tiesa, per daug užsitęsęs vokalisto rėkavimas į megafoną galop „užkniso“. Matyt, kažkas užsimanė PINK FLOYDais pabūti…

Laikantis praeito „Baltic Prog Fest“ tradicijų, antriems leidžiama groti kaimynams lenkams. Ir vėl (turbūt, laikantis tų pačių tradicijų) lenkų grupės turi būti „popsiškiausios“. O jei rimtai, ant scenos užlipę APPLESEED sugrojo kažką tarp alternatyvaus, psichodelinio ir progresyvaus roko (pastarojo mažiausiai). Muzika gana melancholiška, iš pirmo žvilgsnio blanki, nors įsiklausius labiau galima atrasti ir savitumų. Nenustebsiu, jei šitie bus mažai kam patikę, mat viską, kas jų muzikoje yra nors kiek įdomu, trukdo išgirsti visiškai neįdomus vokalas. Beje, tai vienas iš nedaugelio atvejų, kuomet grupės gyvas pasirodymas sudomina daug mažiau nei kelios per myspace‘ą paklausytos dainos.

Toliau kalbant apie „neįdomius vokalus“, šią problemą (ypač būdingą jaunoms grupėms) kai kurie ansambliai išsprendė paprastai ir beveik genialiai, t. y., paprasčiausiai atsisakydami vokalo. Būtent tai galima pasakyti apie trečiąją festivalio grupę – baltarusius su neištariamu pavadinimu MOUCHES A L’ORANGE. Nuo jų, galima sakyti, pagaliau prasidėjo tikrasis progresyvas. Tai gana ramus instrumentinis art rokas su džiazo (ir galbūt postroko) motyvais. Ši grupė net šiek tiek pranoko mano lūkesčius. Tačiau vakaro kulminacija dar tik artėjo. MOUCHES A L’ORANGE, galima sakyti, buvo tyla prieš audrą.

PANZERBALLETT ištaškė viską, kas gyva! Tai gan jauna vokiečių grupė, kuri taip pat groja tik instrumentinę muziką. Savita, ypač energinga ir net šmaikšti jų muzika, kurioje nuolat persipina sunkusis metalas su džiazu bei fanko ritmais (puikus gitaros ir saksofono duetas), abejingų nepaliko. Publikos šėlsmas buvo nepakartojamas. Gitaristo bendravimas su publika taipogi vienas aktyviausių ir smagiausių per visą festivalį. Tai turbūt viena techniškiausių ir progresyviausių šio „Prog Festo“ grupių, tačiau joje visiškai išvengiama bereikalingų ir vien tik muzikantams įdomių techninių „subtilybių“. Priešingai – grojama labai linksmai ir vardan dar didesnio publikos šėlsmo nepabijoma į repertuarą „įpaišyti“ tokių žinomų gabalų kaip „Smoke On The Water“ bei „Thunderstruck“ improvizacijų. Iš kai kurių žmonių teko nugirsti įdomų atsiliepimą, jog ši grupė „išdūrė metalistus“, mat, užgrodama solidų metalinį rifą ir tokiu būdu sukeldama prie scenos masinį galvų kratymą, grupė meistriškai ir beveik nepastebimai „nučiuožia“ iki visiško džiazo, dėl to aktyviausi „headbangeriai“ lieka truputį nesupratę, kas čia įvyko. :) Ko gero, ne aš vienas šį pasirodymą laikau vakaro vinimi.

Tuomet, jau visiškai sutemus, atėjo laikas ant scenos užsiropšti Nick Barrett & Clive Nolan duetui. Šie vyrukai progresyvo fanams yra geriau žinomi kaip bene pagrindiniai britų neo-progressive roko grupės PENDRAGON nariai. Ir taip, Clive Nolanui atsisėdus prie klavišinių, o Nick Berrettui pasiėmus į rankas akustinę gitarą, prasidėjo visai įdomus, melodingas ir tiesiog ausims mielas koncertas, kurį iš dalies galima būtų pavadinti tarpiniu variantu tarp dainuojamosios poezijos ir prog roko. Skambėjo daugiausia PENDRAGON kūriniai, atlikti paprastesne ir ramesne forma. Į repertuarą buvo įtrauktas ir vienas grupės ARENA gabalas „Don’t Forget To Breathe“ (nors man jis skambėjo jau per daug skystai). Neneigsiu, kad po tokio sunkaus ir techniško PANZERBALLETT pasirodymo šis jau truputį dvelkia popsu, tačiau gebantiems savo pažiūras nors trumpam padėti į šoną ir paprasčiausiai mėgautis muzika, manau, turėjo visai patikti. Visgi šie vyrukai yra profai ir jų pasirodymas atrodė tikrai nuoširdus. Vargu ar tai galima vadinti pirmosios dienos koncerto kulminacija. Tai veikiau graži atomazga ir nebloga lopšinė prieš miegą :).

Visgi miegoti nuėjo toli gražu ne visi… Linksmybės, „pošlybės“, alkoholizmas, „šokiai-pokiai“ bei kiti nuostabūs dalykai tęsėsi kone iki ryto, tačiau aš, norėdamas pailsėti prieš dar didesnį rytojaus koncertą, ilgai „nebimbinėjau“ ir susiraičiau į savo kreivą palapinę.

Antroji diena: daug muzikos

Antroji diena nusimatė tokia pat karšta (tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme). Iš repertuaro nežinia kodėl iškritus olandams FLAMBOURGH HEAD, koncertas buvo nukeltas iki 14 valandos, todėl buvo užtekinai laiko nusiprausti, pasivaikščioti po Kernavę, užkąsti ir pasipildyti gėrimų atsargas. Laikas iki koncerto praėjo greitai ir „stumti“ jo neprireikė. Nutariau, kad šią dieną jau reikia visiškai „atsiduoti“ koncertui, kadangi laukia daug grupių, visas norisi pamatyti, o dideli šėliojimai šiuos planus galėtų sugriauti.

Pirmoji grupė ir vėl pasirodė beveik nevėluodama. Tai svečiai iš Maskvos INFRONT, kurie mane visai maloniai nustebino. Puikiai „sukalta“ instrumentinė muzika, kurioje nėra nieko nereikalingo. Dainos skirtingos, kai kurios gana sunkios. Jų muzikoje kažkuria prasme neegzistuoja laikas: gabalai vientisi, nepretenduojantys į jokias kulminacijas ar stiprius proveržius, tačiau monotonijos sėkmingai išvengiama. Tai tarsi labai sudėtingas ir nepriekaištingai tiksliai veikiantis mechaninis laikrodis. INFRONT stilius apibūdinamas kaip progressive rock/post-rock/fusion. Tiesa, kiek bebandžiau klausyti jų įrašų namie, ne itin sudomino. Visiška priešingybė gyvam pasirodymui.

Kiti – latviai OLIVE MESS, viešintys Lietuvoje jau antrą sykį. Apie juos sunku kalbėti vienpusiškai. Tenka pripažinti, jog tai neabejotinai aukšto lygio, profesionalus ir sudėtingas 70-ųjų stiliaus art rokas su ilgais, epiškais ir hipnotizuojančiais kūriniais. Patogiai išsidrėbus ant žolės ir užsimerkus, šios grupės instrumentinės partijos nukelia sąmonę kažkur į kitą realybę. Tačiau yra vienas didelis BET… tai, kas dėjosi su vokalu, yra tiesiog nusikaltimas. Negana to, kad vokalistas apskritai veikiau bliauna nei dainuoja, šie dar ir iškėlė į priekį jo balsą taip žiauriai, jog viskas, kas jų muzikoje iš tiesų gražu, buvo nublokšta toli į šoną. Taigi mano verdiktas toks: OLIVE MESS – ypatingai įdomi ir perspektyvi grupė, bet su vokalu kažką taisyti jiems būtina nedelsiant.

Toliau grojo kiek nuobodesnis kolektyvas iš Baltarusijos – ZOMBIE ZOO. Prisipažinsiu, didžiąją jų pasirodymo dalį klausiau sėdėdamas bokštelyje ir ten linksmai leidau laiką su gera kompanija, todėl nedaug ką galėčiau pakomentuoti. Atkreipiau dėmesį tik į tai, jog ZOMBIE ZOO kur kas labiau psichodeliški nei progresyvūs (nors tai nebūtinai blogai). Reiktų pripažinti, kad su baltarusiškos scenos propagavimu šįsyk buvo kiek persistengta. Po jų grojo dar vieni svečiai iš Minsko – KNYAZ MYSHKIN. Jų muziką žmonės apibūdina visaip: vienam kolegai tai priminė „kažką panašaus į musių zvimbimą“, o man buvo panašu į keistą ir ilgą soundchecką :). Na, o jei rimtai, tai būtų galima pavadinti „džiazova“ eksperimentine/minimalistine muzika, kurios progresyviam rokui priskirti vis tik niekaip negalėčiau. Nors jie festivalį irgi savotiškai paįvairino.

Toliau trys grupės, kurias visas galima apibūdinti kaip kulminaciją. Lenkai INDUKTI „užmetė“ galingo ir solidaus prog metalo. Tiesą pasakius, likau šiek tiek nustebęs, mat įrašuose šie man niekad tokie sunkūs nepasirodė. Nors vienas dalykas čia nelabai patiko: smuikas, kurio nepakartojamos melodijos yra neatskiriama INDUKTI muzikos dalis, šiame koncerte skambėjo truputį šleivai (pirmą kartą kažkuo nuvylė iki tol buvęs tobulas „Baltic Prog Festo“ įgarsinimas). Beje, koncerte kažkodėl nebuvo ir vokalo (vis dar neapsisprendžiu, gerai tai ar blogai). Apskritai žmonės šiai grupei neliko abejingi. Energija visur tryško panašiai kaip praėjusią dieną per PANZERBALLETTus. Nemačiau, kas vyksta toliau nuo scenos, tačiau pirmosiose eilėse buvo tikrai iš širdies paheadbanginta ;).

FINAL CONFLICT! Dar vieni britų neo-pogressive roko grandai. Nors INDUKTI pasirodymas, atrodytų, išsiurbė visas jėgas, tačiau vos šitiems užgrojus pirmuosius gabalus įsijungė antras kvėpavimas. Malonu būti koncerte ir jausti, kad prieš tave savo gabumus demonstruoja aukščiausios klasės muzikantai (turiu omenyje ne tiek techninę atlikimo pusę, kiek būtent pačias dainas). FINAL CONFLICT skambėjo ypač šiltai ir nuoširdžiai. Daug teigiamos ir veržlios energijos, daug melodingumo. Matyti, kad „chebra“ žino, ką daro, ir daro tai „nuo dūšios“. Beje, juos galėčiau įvardinti ir kaip vokaline prasme bene pranašiausią grupę per visą šių metų „Prog Festą“. Abu vokalistai, regis, atidavė visą širdį ir tikrai puikiai sudainavo. Tai tiesiog tobulas pasirodymas. Net ir labai norėdamas nerasčiau prie ko prikibti.

Galop atėjo laikas paskutinei ir pačiai seniausiai grupei – italams DELIRIUM. Jie vertinami prieštaringai. Tai iš vienos pusės labai profesionali, per daugelį metų nesurūdijusi ir tarsi labiausiai „legendinė“ festivalio grupė, tačiau ir nemažai kritikuojama už (neva) JETHRO TULL kopijavimą, abejotiną nuoširdumą bei dar kažką. Man labiausiai patiko pirmoji koncerto pusė: grojo žinomas dainas, viskas skambėjo gražiai ir kokybiškai, o fleita apskritai „nurovė stogą“. Vėliau vis labiau dėmesį atkreipė kažkieno jau komentuotas jų seniokiškas kaprizingumas bei šiokia tokia monotonija. Dar užkliuvo vokalo įgarsinimas (jis praktiškai sugadino tokią nuostabią dainą kaip „Preludio (Paura)“ iš pirmojo albumo „Dolce Acqua“, mat ji iš esmės ir paremta vokalo partija). Kas dar nepatiko? Per daug kartų išeita nenatūraliam bisui, o „Jesahel“ irgi visai nebuvo būtina groti du kartus. Apskritai vertinu šį koncertą teigiamai (juk ne kasdien tokias legendas tenka išvysti), tačiau toli gražu ne taip, kad „pastatyčiau“ juos aukščiau visų kitų grojusių kolektyvų.

Po tiek grupių ir tiek įspūdžių jau nebeliko nieko kito kaip tik griūti į palapinę ir bandyti išsimiegoti. Kiek pastebėjau, daugelis irgi padarė tą patį. Kitą dieną neblogai pailsėję susivyniojom „šmutkes“ ir, lengvai pasigavę pakeleivingą automobilį, gana greitai atsidūrėme namie. Dar vienas pastebėjimas: likau maloniai nustebintas, kokią tvarkingą aplinką paliko progresyvistai. Jau net iš pat ryto nebuvo daug prišiukšlinta, o dar keliems geranoriškiems žmonėms nutarus apsikuopti, visa festivalio zona greitai liko švarut švarutėlė. Argi ne kontrastas su viską niokojančiais „gamtininkais“?

Pabaiga

Apskritai „Baltic Prog Fest 2008“, sakyčiau, šiek tiek lenkia savo pirmtaką. Nebuvo jokių techninių nesklandumų. Atvyko kiek daugiau žmonių. Kilstelėjęs ir bendras grupių kalibras, o per daugumą jų buvo geriausias, koks tik Lietuvoje gali būti, įgarsinimas. Šitiek kokybiško progresyvo vienoje vietoje Lietuvoje kažin ar yra kada buvę. Dėkoju organizatoriams, grojusioms grupėms ir visiems, kas aplankė šį festivalį, kadangi buvo tiesiog nerealu. Jau pradedu svajoti, kokių headlinerių galima tikėtis kitais metais… Na, būkit žmonės, atvežkit RUSH arba VAN DER GRAAF GENERATOR! :)