„Ašmenys 2006“ – alaus, prakaito ir, žinoma, muzikos fiesta

Foto: Crazyte. Daugiau foto čia>>

Ašmenys… Nešmenys… Tešmenys… Koks dar, po velnių velniais, koncertas, kai lauke TOKS karštis? Šitokiu oru tik ežere sėdėti! Na, ar bent jau vonioje su alaus buteliu! Bet tik jau nesitrenkti per visą Vilnių, kai kiekvienas judesys reikalauja milžiniškų pastangų. Na, nebent tikros muzikos ilgesys galingesnis už tingulį, stipresnis už klubo „Intro“ reputaciją ir noras pamatyti senus pažįstamus nugali netgi pragarišką karštį.

Žodžiu, tą atmintiną dieną suėmiau save už pakarpos ir per karščiu alsuojantį miestą nupėdinau iki Maironio gatvėje esančio pastato, stūksančio kaip tik priešais Šventos Onos bažnyčią. Renginio vėlavimą laikydamas savaime suprantamu dalyku, atsirandu prie klubo kelios minutės po šeštos ir suprantu, kad neapsirikau – negausi publika dar net nepradėta leisti į vidų. Koncertas prasidėjo lygiai po valandos, laikas praėjo gurkšnojant alų ir akimis nurenginėjant praeinančias merginas. Publika susirinko gana įvairi, nors dominuoja jaunimas, jauniausiai žiūrovei iš akies buvo ne daugiau kaip devyneri. Teisinga karta auga! Dar viena naujiena – klubo scena migravo į kitą salės pusę. Toks dvejopas, sakyčiau, sprendimas – iš vienos pusės padaugėjo judėjimo laisvės muzikantams, iš kitos – sumažėjo vietos žiūrovams.

Pirmieji koncertą atidaro renginio kaltininkai OSSASTORIUM. Kauniečius regiu jau kažin kelintą kartą, bet jų atliekama muzika man vis dar patinka, kaip ir pirmąjį sykį. Technika, draivas, melodingumas, žymieji Dellamorte „soliakai“… Ir dar vienas stebuklas – GARSAS! Buvo girdėti kiekvienas akordas, kiekviena nata! Kolegos metalistai irgi pagal nuopelnus įvertino kauniečių komandos pastangas – galvos kratytis pradėjo jau per pirmą kūrinį (dėl to pastoviai gaudavau per fiziomordiją kieno nors ševeliūra), o pogas užsivedė jau per antrąjį. Kauniečių temperamento neatlaikė bosinė gitara, kuri taip žiauriai kamuojama neteko vienos stygos. Grūstis prie scenos buvo tokia, kad teko stovėti ant vienos kojos. Pasirodymas truko ne taip jau trumpai, OSSASTORIUM buvo išprašyti bisui, bet kai kompanija sudėjo gitaras ir pasišalino nuo scenos, jausmas buvo vienas – gerai, bet mažai.

Antrieji sceną okupavo piktieji satanistai BURYING PLACE. Šį kartą jiems tiesiog kliniškai nesisekė, virtualus būgnininkas pastoviai krėtė piktus pokštus, susidarė ilgi tarpai tarp dainų, vieną sykį dingo garsas vokalistui – pasireiškė vienuolyno ir bažnyčios kaimynystė, ne kitaip. Visgi vilniečiai garbingai atlaikė visus išbandymus, per kraštus liejosi pyktis ir energija. Na ir, žinoma, pleškančių maldos namų liepsnos. Juodi fluidai tiesiog užplūdo salę – neapykanta taip ir tvyrojo ore. Nuoširdžiausi komplimentai grupės narių techniškumui ir profesionalumui – sukurti tokią atmosferą, esant tokioms nepalankioms sąlygoms. Ir nors sudirgęs Ambraziejus ir nepasirašė bisui, mano asmenine nuomone, grupės pasirodymas buvo vykęs, tą liudija ir fanų šėlsmas prie scenos.

Ir taip, pirmos dalies pabaiga, antroji dalis. Savo vėliavą kabina čekai RITES OF UNDEATH (taip buvo parašyta, kodėl „Undeath“, o ne „Undead“, man taip ir liko mįslė) – jei tikėti vėliava, o ne keturių raidžių necenzūriniu žodžiu ant būgnų komplekto. Po neilgo intro salė prisipildo garso – penketukas atlieka kokybišką death/black metalą, muzikos nepalengvina net naudojami klavišiniai. Man kilo asociacijų su ankstyvaisiais DIMMU BORGIR. Ypač patiko vokalas ir boso partijos. O bisui buvo išprašytas PAIN koveris „Shut Your Mouth!“. Energinga, nuo pat pirmųjų akordų kabliuojanti muzika.

Desertui buvo patiekta paskutinė pagal sąrašą, bet ne pagal svarbą, šio vakaro grupė ADULTERY. Iš karto į akis krenta vaikinų įvaizdis – iš nugaros kažkas panašaus į kunigo sutaną, iš priekio – plika krūtinė Blackie Lawlesso stiliumi. Ir būgnininkas su LARPerio šalmu (kaip jam nebuvo sunku groti su tuo kibiru ant galvos?). Ir kiek netikęs buvo grupės logotipas, tiek gera buvo jų muzika. Muzika tiesiogine to žodžio prasme išvertė iš klumpių, nurovė stogą ir priplojo prie sienos. Tai buvo kažkas nerealaus! Energingus ir piktus old school stiliumi sugrotus kūrinius keitė kovingos folklorinės dainos, atliktos akustinėmis gitaromis, bet nuo to nė kiek ne mažiau kovingos. Kitas, ne mažiau svarbus akcentas – Čekijos Respublikos vėliavos, pakabintos tiesiog ant kolonėlių. Norėjosi dar, dar ir dar, kad koncertas niekada nesibaigtų. Bet deja – kas turi pradžią, tas turi ir pabaigą, po antro biso ADULTERY palieka sceną ir mums belieka išeiti į gryną orą prasivėdinti. O prasivėdinti tikrai reikėjo – koncerto metu nuo manęs nuėjo kokie devyni prakaitai.

Reziume – bilietas kainavo penkiolika litų, pragerta buvo dar kita tiek, malonumo gavau ne mažiau kaip už penkiasdešimt. Ačiū visiems: „Giljotinai“ už kokybišką renginį, čekams – kad nepasididžiavo ir nuoširdžiai sugrojo mažame klube, visiems, kas nepabūgo karščio ir nusigavo iki koncerto vietos. Visų jūsų, visų mūsų pastangomis metalas gyvuos Lietuvoje, kad ir kas benutiktų. O tie, kas nebuvo, gali nusigraužti nagus iš pavydo!